Pirmą kartą sutikusi Džeidę, negalėjau atsistebėti. Jauna, protinga ir savimi pasitikinti – tokia, kokia aš pati svajojau būti paauglystėje. Tačiau Džeidė nėra paprasta septyniolikmetė. Ji kaltinama šaltakraujiškai nužudžiusi dvigubai už save vyresnį vyrą. O mano darbas – išsiaiškinti tiesą.

Kai prisėdame pasikalbėti, pastebiu merginos elgesio pokyčius: jos atsakymai darosi griežtesni, ryškėja nenoras bendrauti. Ji tvirtina nieko nenužudžiusi, bet nesu įsitikinusi, ar galiu ja pasikliauti.

Ji pradeda vengti tolesnių susitikimų, taigi nepranešusi užsuku į jos namus. Ir iškart pasigailiu. Jos tėvas akivaizdžiai parodo, kad esu nepageidaujama, o motina niekad neišlenda iš šešėlių. Ką gi jie slepia?

Vis dėlto galiausiai Džeidė ima po truputį atsiverti. Tačiau jos šeima staiga nutraukia mūsų terapiją, nors jaučiu, kad jau beveik prisikasiau prie tiesos. O vieną vėlų vakarą pastebiu kažką tūnantį prie savo nediduko kotedžo ir stebintį kiekvieną mano judesį. Kokias paslaptis ši šeima taip įnirtingai mėgina išsaugoti? Nejaugi būsiu savo noru nėrusi į nesuvokiamą pavojų?