Į paskutinę metų Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūną NEVĖŽIS kopia visas būrelis jaunųjų kūrėjų, vedamų Panevėžio „Žemynos“ progimnazijos mokytojos Aušros Vaitkienės. Beje, ji pati sako: „Mane labai džiugina kuriantys mokiniai. O jų visada yra. Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna – puikus paskatinimas kurti.“
Adrijana Fiodorova (5 kl.)
Mokytoja Aušra Vaitkienė rašo: „Adrijanai patinka laisvą laiką leisti gamtoje, ypač prie vandens – jūros, ežero, upės. Ji žavisi gražiais vaizdais, mėgsta juos piešti. Dar mergaitę domina drabužių mados ir stilingos šukuosenos.“
Rytas prie jūros Dar saulės nėra, dar jūroje spindi sidabrinio mėnulio šviesa. Tylu, tylu, tik jūros bangos monotoniškai daužosi į krantą. Jūra kvepiantis ryto vėjas per baltą smėlį ridena pušies kankorėžį. Kūną apglėbia gaiva, O širdį užlieja palaima.
Aistė Židonytė (8 kl.),
Mokytoja Aušra Vaitkienė: „Aistė Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūnoje ,,Nevėžis“ ne naujokė. Ji kuria daug, nes jai kūryba – būdas įsigilinti į save, suprasti savo jausmus.
Mergaitė – puiki mokinė, aktyviai dalyvaujanti užklasinėje veikloje. Jai viskas gerai sekasi. Aistė labai jautri, galbūt todėl jos kūryboje daug tamsių spalvų. Tačiau šviesos pergalė visada juntama.“
Nuogas ruduo Prieblandos karalystėje, kur šešėliai grakščiai šoka, niūria skraiste apgaubtas ruduo šnabžda tamsias paslaptis. Medžiai stovi nuogi, praradę vasaros dovanotas dovanas. Netekę pasididžiavimo verkia auksinėmis ašaromis. Vandenų veidrodiniai stiklai atspindi dangaus balzganas spalvas, o tušti nublukę laukai nutįsta per snaudžiančią žemę. Skausmas Pamatyk, ką matau, - trykštantį raudoną kraują. Išgirsk, ką girdžiu, klykiančią purviną sielą. Pajusk, ką jaučiu, – deginančias veidą ašaras. Šie skausmai šliaužia per kūną negailestinga jėga. Jie graužia kaulus, o paskui nepastebimai įrėžia gilius randus, draskančius mus. Randuose gyvena šešėliai, kuriuose slypi kančia. Skauda, tvinkčioja ir savinasi sielą. Tačiau šiame skausme slypi stiprybė. Kančia viduje uždega ugnį, kuri pakyla, kovoja su visais siaubais ir padeda jaustis stipriems. Skausmas – sudėtinė gyvenimo skrydžio dalis, jeigu neleidi jam tavęs nugalėti.
Dominika Usevičiūtė (5 kl.)
„Dominikai patinka šokti, klausytis muzikos. Dar žaisti tinklinį. Ji ne tik kuria eilėraščius , bet ir domisi menine fotografija. Laisvą laiką mergaitei smagu leisti gamtoje su šeima arba draugais,“ – rašo mokytoja Aušra Vaitkienė.
Vasaros vakaras Saulė leidžiasi, dangus, spindintis auksu, grožisi savimi, žvelgdamas į veidrodinį ežerą. Pievoje čirpia svirpliai, gandrai ruošia sau guolį ant šieno kaugių. Oras kvepia dobilais ir alyviniais obuoliais. Saulės laužas užkurtas. Esu jo užburtas. Miške Vaikštau po mišką viena. Medžiai rymo giedroje šviesoje. Tyla ir ramybė čia viešpatauja. Rodos, kad miškas paslaptį saugo. Oras kvepia viržiais ir uogom. Sausos samanos traška po kojom. Paukštelis sučiulba skardžiu balseliu. Gera grožėtis šituo stebuklu.
Lėja Drevinskaitė (5 kl.)
Mokytoja Aušra Vaitkienė: „Lėjai patinka gyvūnai. Ji labai myli kates ir šunis. Pati augina šunį. Mergaitė mėgsta piešti. Jos mylimiausios spalvos mėlyna, violetinė, juoda, balta ir žalia. Lėjos eilėraščiai – tai trumputės jautrios istorijos apie žmogaus ryšį su gamta.“
Dangus, ramunė ir mergaitė Visą dieną ramunė žiūrėjo į mėlyną dangų. Gėrėjosi, grožėjosi juo, kol atėjo naktis. Naktį dangus aptemo, ramunė labai nuliūdo. Iš liūdesio pradėjo nykti. Rytą mergaitė pievoje pamatė nuvytusią ramunę ir pravirko.
Urtė Uržaitė (5 kl.)
„Urtei labai patinka šokti, todėl ji lanko gatvės šokių užsiėmimus. Be šokių mergaitei dar patinka kurti, nes, pasak jos, šokiai ir kūryba leidžia atitrūkti nuo kasdienybės. Kūrybai daugiausia įkvepia gamta, kurioje Urtė stengiasi praleisti kuo daugiau laiko“, – mokytoja Aušra Vaitkienė.
Prie jūros Einu jūros krantu. Smėlis purus kaip sniegas. Bangos supasi, glosto kojas ir išmeta medūzas, panašias į gėles. Baltos kriauklytės lyg mažos širdutės ir gintarėliai it saulės gabaliukai spindi.
Kristijonas Taminskas (5 kl.)
„Knygas pradėjau rašyti pirmoje klasėje. Parašiau jau 18 knygų. Jas rašau ranka – į sąsiuvinį, pats esu ir iliustracijų autorius. Dažniausiai knygą kuriu po kelionių, nuostabių įvykių arba kai perskaitau man patinkančią. Mano istorijos išgalvotos.“
Domo vasaros atostogos
Iš knygos „Domo gyvenimas“ (3 dalis)
1 skyrius
Staigmena
Viskas prasidėjo ryte. Tą dieną buvo Domo gimtadienis. Nusiprausęs, papusryčiavęs jis išėjo į kiemą. Lauke sukiojosi tėvai – jie krovė daiktus į mašiną. Mama, pastebėjusi Domą, liepė grįžti į kambarį ir pasiimti būtiniausius daiktus. Berniuką pagavo smalsumas, todėl paklausė mamos ir tėčio:
- Kodėl Jūs kraunate daiktus į mašiną?
- Paslaptis... – prakalbo tėtis. – Eik ruoštis.
- Paslaptis, tai paslaptis... – numykė Domas.
Domas grįžo į savo kambarį, pasiėmė tai, kas jam pasirodė svarbiausia, peržvelgė kambarį ir vėl patraukė į lauką. Tėtis, mama ir Domas išvažiavo. Po valandos pasiekė oro uostą. Visą kelią jį kankino nežinomybė ir oro uoste pastebėjo, kad kažko trūksta:
- O kur kūdikis?
- Mes jį palikome pas močiutę ir senelį, - pasakė mama.
- O kur mes skrisim? – paklausė Domas.
- Nežinau, - atsakė tėtis, - bet skrisim.
Kai jie susidėjo daiktus į lagaminų surinkėją, nupėdino prie lėktuvo A4 vartų. Virš ženklo A4 buvo parašyta: SKRYDIS Į BRAZILIJĄ.
Po valandos mama, tėtis ir Domas sėdėjo lėktuve.
- Ar galiu paskaityti knygą? - paklausė Domas.
- Taip, gali, - prabilo mama.
Domas pasinėrė į knygos nuotykių pasaulį. Skaitė, kol atvyko į Braziliją. Kai Domas išlindo iš lėktuvo, nustebo pamatęs gražų Brazilijos vaizdą:
- Kaip gražu!
- Taip, - pritarė tėtis.
- Tai čia ir buvo ta staigmena? – paklausė tėtis.
- Ir taip, ir ne, - atsakė mama. Pasirodo, ir tėtis nieko nežinojo. Vadinasi, viską organizavo mama?
Palikę oro uostą pasigavo taksi. Kuo toliau, tuo labiau Domą stebino gražūs Brazilijos vaizdai – palmės, keisti pastatai, augalai, miškai ir karšta spiginanti saulė.
- Čia tai bent atostogos! - linksmai prakalbo jis.
Taip jie važiavo tris valandas. Netikėtai automobilis sustojo.
- Kas atsitiko? – mama paklausė tėčio.
- Nežinau. Mes juk Brazilijoje ir nemokame portugalų kalbos, - sunerimęs atsakė tėtis.
- Teisingai, – pritarė Domas.
Vairuotojas kažkur dingo, šeima mašinoje jau visa valanda. O kai paaiškėjo, kad užgeso mašinos variklis, visi pradėjo panikuoti. Pirma pradėjo mama:
- Kas dabar bus?
- Nieko, - atsakė Domas. – Beje, o kur taksi vairuotojas?
- Išėjo į dausas, – pasakė tėtis.
- Gal ieškoti pagalbos? – paklausė mama.
- Kodėl tu manęs klausi? – paklausė piktai tėtis. – Juk aš nežinau.
- Eisiu pažiūrėti, kas atsitiko varikliui, – pranešė jis. – O jūs būkite čia.
- Gerai – pasakė Domas. Jis su mama liko sėdėti mašinoje.
Iš nuobodulio Domas pasuko galvą į kairę – pamatė džiungles.
- Mes čia stovime prie džiunglių ir šalia nėra nė vienos mašinos! – sušuko Domas ir atsigulė ant galinės mašinos sėdynės.
- Negerai, – pasakė tėtis, – baigėsi kuras.
- Teks eiti į džiungles, – pranešė Domas.
- Ne, mes sulauksime pagalbos, – pasakė tėtis.
- Bet mes čia galime mirti iš bado, – sunerimo Domas.
- Tai tada eisime į dideles, baisias džiungles, – piktai riktelėjo tėtis.
- Eisim! – rimtai pasakė Domas.
O mama sėdėjo susimąsčiusi, matyt, išgyveno, kad taip kruopščiai, paslaptingai organizuota staigmena įstrigo.
Gustė Kavaliauskaitė (7 kl.)
„Gustė – klasės siela. Ji jautri, nuoširdi, užjaučianti. Kartais siaučianti mokyklos koridoriais, kartais susikaupusi ruošiasi kontroliniams. Mergaitei patinka šokti, vaidinti bei pasirodyti žmonėms.
Draugai yra vienas iš Gustės didžiausių prioritetų. Su jais mergaitė leidžia savo laisvalaikį. Draugų gyvenimo nuotykiai įkvepia kūrybai. Gustės rašiniai visada stebina netikėtais minčių posūkiais, giliomis įžvalgomis,“ – mokytoja Laisvida Kuzmaitė.
Ėriukas, kol užmigs...
(Akrostichas)
Gėlės jau seniai nužydėjo.
Upės tekėti nustojo.
Saulelė irgi nusileido.
Tik aš vis laukiu,
Ėriukas, kol užmigs...
Kai jis užmigs, aš išeisiu.
Aš išeisiu tolyn...
Vanagai, kur neskraido,
Avinėliai, kur nelaksto,
Laivai, kur neplauko
Ir kur raketos nekyla.
Ar bus ten lengviau?
Užknisantis uodo garsas
Sustos zvimbėjęs pagaliau?
Kad tik liktų ėriukas su manimi.
Ar paguostų mane bent viltimi...
Iki, tik iki, jei tiki...
Tik aš vis laukiu,
Ėriukas, kol užmigs...
Bumpt
Žinot, mes gyvenam lyg planetos. Visos skirtingos, kitaip besisukančios.
Kartais gyvename ramiai, sukamės, apžiūrinėdami kitas planetas... Kartais sukamės vieni, kartais susiburiam ir sukamės kartu...
Ir kartas nuo karto visiškai netikėtai į mus atsitrenkia meteoritai. Na, kaip sakiau, visiškai nelaukti, netikėti. Atrodytų toks mažas daiktas... Bumpt! Ir nukala mus nuo orbitos.
Vargais negalais grįžtame atgal... Tik pradedame suktis...
- Bumpt!
Dar vienas kosmoso pamišėlis pataikė tiesiai kakton… Vėl keliamės, vėl bandome sugrįžti į savo orbitą… Ir vėl…
- Bumpt! Vėl bum bum bum!
- Še tau į ranką, še tau į koją, še tau į pilvą, še, še, še!!!
- Būūūūūmpt!
- Pliumpt!
Ir kartais būna ... nebeatsikeliam...
Paveikslai...
Paveikslai ant sienos...
Kabėjo ne vienas...
Jie gelbėjo
sielas
nuo aštrių ligos vielų.
Gelbėjo grožiu
be žodžių...
Turėjo jie,
kaip sakoma, savo aurą,
kaip mylinti daktarė Laura.
Bet ne visi
sugebėjo
pabėgti iš ponios
ligos slėnio.
Ir liko jie
lovoj gulėti...
Paveikslai
ant sienos kabėti.
