Gyvulinio vagono langai užkalti, pro juos praspįsta tik plonyčiai šviesos ruoželiai ir patenka skurdūs oro gurkšniai, reikalingi visiems susigrūdusiems. Mūsų daug, visi parimę vienas į kitą. Oras tvankus, jame justi tvyrantis siaubas – nė vienas nenutuokiam, kas mūsų laukia traukiniui sustojus. Įsikimbu į ranką mamai, o mano dvynė sesuo Nora įsitveria tėvo.

Kone po amžinybės traukinys sustoja. Imame plūsti lauk, ir mus kaipmat apakina saulė – pernelyg ilgai tūnojome tamsoje. Aplink minios žmonių, kareiviai atskiria vaikus nuo tėvų, vyrus nuo žmonų.

Mes kažkokioje eilėje, pro mus praeina vyras tamsiai žalia SS uniforma, kiekvieną nužvelgdamas. „Dvyniai, dvyniai“, – šaukia jis. Mano širdis nusirita į kulnus.

„Čionai, – atsiliepia mama, jos balse justi dvejonė. – Mano dukros – dvynės.“ Aš išplečiu akis, tėtis bando mamą sulaikyti. Tik jau per vėlu.

Nacis mus pastebi. „Dvynės, – pakartoja vyras ir stabteli apžiūrėti mudviejų su Nora. – Taip, tikros dvynės, ar ne? Eisit paskui mane.“

Seserys turėjo lankyti mokyklą, mėgautis nerūpestingu gyvenimu, įsimylėti. Deja, likimas nusviedė jas į Mengelės eksperimentų palatas, iš kur ne visiems pasiseka išeiti gyviems. Niekas nežino, kas jų laukia, tačiau kol Arina ir Nora kartu, jos gali ištverti viską. Bet kas nutiks, kai jiedvi bus atplėštos viena nuo kitos?