Architektūroje formos raiškos priemonių visumą lemia istorinės epochos ir atskiro laikotarpio bendrosios pažiūros, taip pat ir individuali architekto vaizduotė, profesinė patirtis. Nedaug turime mokslinės ir edukacinės literatūros, kurioje būtų nagrinėjama architektūrinė kompozicija, meninė forma, jos kaita, konstrukcinių sistemų, naujų technologijų įtaka meninei formai, aplinkos, urbanistinio ir gamtinio konteksto reikšmė ir pan.

Dar 1997 m. išėjo architekto, Vilniaus dailės akademijos profesoriaus Algimanto Mačiulio parengtas architektūros vadovėlis „Architektūra. Stiliai, kompozicija, menų sąveika“, kuriame bandyta aptarti pagrindinius architektūros bruožus, atskiras architektūros šakas. Jame analizuojama, kaip konstrukcijų ir architektūros formų darnoje atsiranda stilius, apibūdinami architektūros kompozicijos ypatumai (vientisumas, ritmas, proporcijos, mastelis, spalva, simboliai ir kt.), taip pat aptariami dailės kūriniai architektūroje. Šis Vilniaus dailės akademijos leidyklos nemažu tiražu išleistas vadovėlis jau senokai išparduotas, todėl po dvidešimties metų parengtas antrasis leidimas, papildytas naujausiais pasaulio ir Lietuvos objektais, architektūros teorijos kompozicijos nuostatomis.