Kaip ir kasmet prieš gražiausias metų šventes, Molė ir Endriu lūkuriuoja oro uoste lėktuvo į Airiją. Tik šįkart, užgriuvus siautulingai pūgai, jų skrydis atšaukiamas…

Skrydis iš Čikagos į Dubliną trunka septynias valandas ir penkiolika minučių. Kaip tik tiek Molė kartą per metus praleidžia su Endriu. Jiedu tik draugai – tarp jų niekad nežybtelėjo jokia romantiška kibirkštėlė. Ir nors susitinka retai, o jų charakteriai – kaip diena ir naktis, šie prieškalėdiniai skrydžiai tapo tradicija, kurios nė vienas nenori atsisakyti.

Endriu Kalėdas tiesiog dievina – jis tikras šios šventės gerbėjas. Molei, priešingai, jos – nė motais. Tačiau mergina supranta, kaip Endriu rūpi grįžti namo. Taigi, užuot priėmusi logišką sprendimą šiemet švęsti dviese Čikagoje, Molė griebiasi tikrų tikriausios kvailystės. Visiškos beprotybės. Ji prisiekia pargabensianti Endriu namo. Tiesiai prie jo šeimos kalėdinės vakarienės stalo.

Molė turi planą, tačiau laikrodis nenumaldomai tiksi. Vis dėlto mergina tvirtai tiki: viskas pavyks – jei tik virtinė taksi, lėktuvų, keltų ir traukinių atvyks pagal grafiką.

Tačiau ji nenutuokia vieno: sniegui klojant miestą, dviem draugams, įsitikinusiems, kad jiedu nėra skirti vienas kitam, Visata gali turėti savo planą…