Autoriai knygoje ištyrė ir apibendrino istoriografijos bei istorinių šaltinių informaciją apie 1655–1795 m. Kauno miesto teritorinę-urbanistinę, administracinę, demografinę, socialinę, ūkinę, kultūrinę raidą. Kauno miesto raida iki XVII a. vidurio jau sulaukė atskiros monografijos (Z. Kiaupa, Kauno istorija. T. I: nuo seniausių laikų iki 1655 m., Vilnius, 2010).
1655 m. Rusijos kariuomenė pirmą kartą pasiekė Kauną, kurį užėmė ir nusiaubė. Šie metai skiria ligtolinį sąlyginai ramų Kauno gyvenimą nuo pasikartojančių nelaimių ir negandų metų: 1655–1661 m. rusų okupacijos, Šiaurės karo, maro pandemijos, 1732 m. didžiojo gaisro. Likusioji XVIII a. dalis Kauno gyvenime buvo sąlyginai ramesnė, nors Rusijos kariuomenė gan dažnai pasirodydavo mieste (1734–1735, 1748, 1757, 1763, 1767–1775, 1792–1794), bet ir turtinga esminių pokyčių. Kauno gyvenimą keitė Respublikos reformos, vykusios niaukiantis geopolitinei padėčiai. Kauniečiai parėmė savo valstybę ir kariuomenę lemtinguose 1792 ir 1794 m. karuose su Rusijos imperija.
Karai, gaisrai ir demografiniai nuopuoliai apsunkino miesto atstatymo darbus. Mažėjant bendruomenės pajamoms iro senieji statiniai. Nepaisant to, kauniečiai statė naujas bažnyčias ir vienuolynus, perstatė rotušę, atsižvelgdami į poreikius – užvažiuojamus namus, per Nemuną ir Nerį nutiesė pirmuosius tiltus. Viešųjų bei gyvenamųjų pastatų statybose ir interjere įsigalėjo barokas, gotikiniais išliko per okupacijas nesugriauti bažnyčių pastatai. XVIII a. pabaigoje Kauną pasiekė pirmieji klasicizmo ženklai. XVI–XVIII a. formavosi dabartinių Kauno miesto rajonų vietovės: Vilijampolė, Petrašiūnai, Aleksotas, Panemunė, Šančiai. Miestui priklausiusi Fredos valda buvo svarbiausiu miestiečių bendruomenės pajamų šaltiniu.