Svarbiausias šios knygos „Vilniaus menas“ dėmuo – klasikinis Mikalojaus Vorobjovo (1903–1954) veikalas Vilniaus menas (pirmą kartą išleistas 1940 metais). Veikalą, jo sklaidą ir reikšmę aptaria meno istorikė Giedrė Jankevičiūtė (esė „Vilnius pagal Mikalojų Vorobjovą“) ir poetas, literatūrologas, rašytojas, aktyvus intelektualas Tomas Venclova (esė „Nepranokta Vilniaus studija“). Vorobjovo tekstą iliustruoja Jano Bułhako Vilniaus vaizdai, o šiuolaikinį kontekstą jam suteikia mūsų laikais fotografuoti Vilniaus paminklai ir panoramos.

„Vilniaus menas“ parašytas siekiant supažindinti Kauno Lietuvą su atgautąja sostine. Jame bene giliausio ir plačiausio europinio išsilavinimo tarpukario Lietuvos dailės istorikas (vadinamas intelektualine jungtimi tarp tarpukario Lietuvos ir Vakarų pasaulio) aptarė Vilniaus architektūros keturių šimtmečių paveldą – nuo gotikos iki klasicizmo. Specifinę dailės istorijos informaciją Vorobjovas perteikė aiškiai ir patraukliai, parašė savo veikalą lietuvių kalba nepaprastai įtaigiai (nors gimęs rusakalbių šeimoje, o išsilavinimą įgijo Vokietijoje).

Minties polėkis ir frazės klusnumas, tiesiog juntamas džiaugsmas vartoti kalbą, turtingas žodynas, savitos tarpukario kalbos lytys – visa tai leidžia mėgautis tekstu ir kaip žinių šaltiniu, ir kaip žodinės raiškos kūriniu. 1997 m. perleidžiant šį veikalą tekstas smarkiai nuredaguotas, neteko dalies žavesio. Šiame leidime tekstui sugrąžintas jo ankstesnis pavidalas (pakoreguoti tik kai kurie pirminio teksto rašybos ir skyrybos atvejai).

Išverstas į anglų kalbą Vorobjovo veikalas „Vilniaus menas“ užpildo labai svarbią spragą: tai knyga, padėsianti su Vilniaus menu susipažinti svetimšaliams – iki šiol tokios neturėjome.

Skiriama Vilniaus 700 metų jubiliejui.