Chirurgija, atkūrus Lietuvos valstybę, nuėjo ilgą, sunkų, bet prasmingą ir tikslų kelią, ypač pirmaisiais gyvavimo metais. Jau to meto chirurgai labai aktyviai vykdė praktinę ir, svarbiausia, mokslinę veiklą. 19

20 m. pradėtame leisti „Medicinos” žurnale nuolat buvo skelbiamos ligoninių (tiek Kauno valstybinės ligoninės (J. Staugaitis, J. Žemgulys), tiek kitų: Žydų, Kėdainių, Karo ligoninių ir kt.) chirurgijos skyrių veiklos ataskaitos. Iš šių ataskaitų galime susidaryti įspūdį apie to meto chirurgų atliekamą darbą, operacijas, įvairių ligų diagnostikos ir gydymo taktiką, chirurginio gydymo metodus. Ši veikla išties buvo unikali ir universali – nuo ortopedinių traumatologinių iki galvos operacijų, neminint pilvo, krūtinės organų patologijos gydymo. Deja, tolesnė chirurgijos vystymo istorijos chronologija ir jos aprašas nutrūksta, sustabdžius „Medicinos” žurnalo veiklą, prasidėjus sovietų okupacijoms ir pasauliniam karui. Lietuviškos Lietuvos medicinos istorijos žingsniai sovietiniu laikotarpiu buvo įtraukti į bendrą „broliškų” respublikų katilą, nors daugeliu atvejų tai neturėjo nieko bendro tarpusavyje. Šiuolaikinis požiūris į istoriją atsivėrė atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę. Pradėta domėtis medicinos, ypač atkurtos bei tarpukario Lietuvos laikotarpio, istorija. Universiteto Kaune šimtmečio proga norėjosi sudėti visas šias chirurgijos raidos istorijas į vieną leidinį.