Knyga pasakoja apie XX a. pirmosios pusės Lietuvos visuomenės istorinę vaizduotę ir kviečia skaitytojus įsigilinti į ano meto Lietuvai svarbiausių nacionalinės istorijos vaizdinių atsiradimą.

Jos dėmesio centre – devyni gerai žinomi, „vadovėliniais“ tapę istorijos siužetai: nuo valstiečių išlaisvinimo 1861 m. iki 1926 m. valstybės perversmo. Knygos autoriai nagrinėja, kaip ir kokią informaciją apie šiuos siužetus kūrė ir įtvirtino įvairūs politiniai ir socialiniai aktoriai Lietuvoje tarpukariu.

„Išgyventoji istorija Lietuvoje tarpukariu: vaidmenys, patirtys, vadovėliniai pasakojimai ir atminimo politika“ – tai pirmas tokios apimties darbas, skirtas viešojo atminimo lauko Lietuvoje tarpukariu analizei. Apie tai, kaip Lietuvoje šiuo laikotarpiu buvo prisimenami „kunigaikščių laikai“, istorikų jau nemažai rašyta. Tačiau tyrimų, parodančių, kokį vaidmenį viešojo atminimo lauke tuo metu vaidino įvykiai, kuriuos patyrė tos Lietuvos amžininkai arba jų tėvų ir senelių kartos, iki šiol stokota.

Knyga „Išgyventoji istorija Lietuvoje tarpukariu: vaidmenys, patirtys, vadovėliniai pasakojimai ir atminimo politika“ atskleidžia išgyvenusiųjų istoriją indėlį į pasakojimo apie ją kūrimą. Joje analizuojami amžininkų liudijimai, vadovėlinės interpretacijos. Keliami klausimai, kaip buvo vertinamas konkrečių personalijų bei žmonių grupių indėlis ir kaip dešinieji ir kairieji politikai išnaudojo istoriją ir dėl jos ginčijosi.

Atskleisdama aktorių, kurie veikė viešojo atminimo lauke, įvairovę, knyga nagrinėja esminius prieštaravimus ir jų priežastis, ypač tas, kurias lėmė išgyventų įvykių metu ir vėliau sutvirtinti arba ne vaidmenys. Pateikdamas kritinę atminties lauko analizę, tyrimas padeda suvokti, kaip ir kodėl formavosi vaizdiniai apie XIX a. antrosios pusės – XX a. pirmosios pusės Lietuvos istoriją.