Birželį į NEVĖŽIO tribūną kopia Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos jaunieji kūrėjai, vedami mokytojos Reginos Grubinskienės. Projekto „Jaunųjų kūrėjų tribūna NEVĖŽIS“ iniciatoriai pastebi: sunku paaiškinti, kuo konkrečiai skiriasi jaunųjų – Panevėžio ir Pasvalio – kūrėjų darbai. Viena jaučiama, kad stilistika (o gal tik stiliaus prieskoniai) kitokia. Net ir tematika.
Klaudija Audickaitė (12 kl.)
„Žaviuosi gamta, kitų gabumais bei nuoširdžiais žmonėmis. Patinka svajoti. Patinka padėti kitiems, jeigu reikia pagalbos. Laisvalaikiu skaitau knygas, moku groti kanklėmis, o nuo pat mažens svarbiausias hobis yra rašyti. Esu abiturientė. Dvejus metus dirbau gimnazijos laikraščio redaktore, rašiau straipsnius šiam laikraščiui, taip pat bendradarbiauju su rajono laikraščiu „Darbas“. Esu Pasvalio literatų klubo „Užuovėja“ narė. O mano meninė kūryba – ir eilėraščiai, ir proza.“
Tyloje jaučiu Tave Man patinka tyla – Joje daug jaučiu. Tu žiūri į mane – Širdis šoka valso ritmu. Man patinka matyti Spindesį Tavo akių – Jose įžvelgiu meilę. Ir taip jos švyti, Kad suvokti sunku, Ar realybėj esu... Patinki man Tu, Kai savo plaukais Apgaubi ir šildai, O savo kalba didinga Glostai mano jauną širdį. Taip giliai jaučiu: Tik Tavo dėka Esu aš laisva, Tik su Tavimi gyva Ir tikra esu... Nes Tu lyg mama – Mano tėvynė Lietuva. * Paversiu sapną Į gyvenimą. Kris žvaigždės Iš dangaus. Nebus lietaus Ir ašarų karčių. Nebus tamsios, Liūdnos nakties. Išliks diena, Vis nesibaigianti, Džiugi. Paversiu sapną Į gyvenimą. Svajonės išsipildys Ir troškimai. Ir kaip bus lengva, Šilta, gera.. Gyventi pasakoj Su amžinu džiaugsmu, Kuris neturi pabaigos. * Vandenynas Kupinas paslapties. Man plauna kojas Jo beribės bangos. Sūrus vanduo. Ir jo tiek daug. Ir jis nupraus Man kūną, veidą. Tada gal aš kartu Pavirsiu paslaptim? Ir niekas nežinos, Kur aš. Ir nesuras. Ir negirdės. Bet būsiu. * Papuošk man kaklą Vėriniais iš kriauklių – Surink visas, Kurias atneš Didinga jūra ant krantų. Ir sušukuok, Supinki plaukus – Man vėjas juos Stipriai suvėlė Ir sklaidė kaip erškėtį, Augantį ant kopų. O aš pabėgau – Bijojau ir drebėjau. Dabar pagauk mane, Papuošk – Ir aš spindėsiu, Ir kvepėsiu vėju Tau... * Parašysiu laišką Iš nakties Ir iš gelmių Savos širdies. Nes noriu Išlieti tamsą Ir palikti Tik žvaigždes, Kurios spindėtų Ir užstotų Tai, kas juoda. * Jeigu sako, Kad širdis Nuolat plaka, Tai kodėl gi Meilė sustoja? * Išeiti į lauką, Pajausti, kaip lyja lietus. Suprasti, ką sako, Įkvėpti. Ir stengtis pagauti Nors vieną lašelį – Gerumo... Tai man padeda Jaustis savimi. * Ir taip paslaptinga, Kai naktį išeinu Ir šaukiu tyloje Tavo vardą, Ir negirdžiu tavęs, Tik šlamantį vėją, Kuris vienintelis Supranta. * Kirmėlės naikina obuolius, jie miršta. nebeatgis. Keista – taip pat yra su širdimis. * Stoviu ant kranto Matau jūrą Smėlis bėga pro pirštus Gaudau bangas Merkiu kojas į jas Moju žuvėdrai Kuri skrenda tolyn Gal pagausiu kada Gal rasiu ir tave Nes širdis pametė * Dažnai aš pamirštu Pažvelgti į save. Širdy tiek klausimų Ir tiek klaidų sudėta. Todėl bijau Ir nemiga kankina. Drebu kaip drebulė Nakty. Juk aš visai kaip ji – Tokia trapi, Bet vis laikaus ant žemės. Ir man baisu Pažvelgti į save, Į tokią mažą, Pilną klausimų Gyvybę... Aš nežinau, kodėl, Bet klaidos kaupiasi Many. O širdį skauda, trypia, Vėjai pučia, siaučia. Aš vieniša nakty Ir jau nesuprantu, Kaip reikia išsilaisvint Iš klaidų, iš dabarties Ir realybės pančių. Iš nežinios. Gyvenimo.
ERIKAS ATSTUPĖNAS (9 kl.)
„Erikas pradėjo rašyti atėjęs mokytis į Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją. Pastebėjau jo gebėjimą kurti metaforas, savitai samprotauti – paskatinau rašyti esė arba eilėraščius. Taip atradau puikų kūrėją! Dabar Erikas rašo ilgokus eilėraščius, dažnai be skyrybos ženklų, turi savitą stilių, primenantį istorijos pasakojimą. Jo kūriniuose yra liūdesio, ilgesio, meilės temų, mėgstama kalbėtis su kitu. Gabus ir įdomus jaunas poetas jau įvertintas ne viename konkurse, o didžiausias pasiekimas – I vieta Lietuvos mokinių kūrybinių darbų konkurse „Kas man yra lietuvių kalba“, skirtame valstybinės lietuvių kalbos 100-mečiui“, – rašo mokytoja Regina Grubinskienė.
Tikiuosi, neišmoks Pažįstu žmogų, kurio vardo dar nežinau, Iš pradžių maniau, jis pasiklydo, Ir jei taip yra, džiaugiuosi, Kad jis nerado, kur turi būti. Mokau jį kalbėti lietuviškai, Jis moko mane juoktis, Ypač, kai nesiseka ką nors tarti Ar kai deda kirtį ne ant to skiemens. Bet pagaliau jis supranta, Kad lietuviškas kirtis laisvesnis nei vėjas Ir kuria daugiau nei Dievas, Kai vienas žodis tampa dviem. Jis žaidžia reikšmėmis Lyg paukštis, ištrūkęs iš narvo, Kol mane juokas ima, Jam tariant žodį „myliu“. Suprantu, kas yra svarbiau: Tai ne kalbos skambesys, O tai, ką galime ja pasakyti. Mano kalba puošiama žodžių gausa, Ir ji išsiskiria lyg paveikslas, Kabantis ant baltos muziejaus sienos Mėnulio spalvos sidabro rėmelyje, – Dažytas ryškiais saulės spinduliais, Naudojant jūros vandenį Popieriui sudrėkinti, Išgautam iš žalių girių, Kuriose šia kalba šnabžda tapytojo siela. Jis manęs klausia: „Ir kaip tau taip sekasi?“ Sakau, juk tai mano gimtoji kalba! Jis argumentuoja, kad visas pasaulis – Mūsų gimtasis kraštas, Tai kodėl mes negalime būti vienodi? Bet juk todėl, kad galėtume Vienas kitą mokyti – Mokyti būti skirtingiems, Kad turėtume priežastį būti artimi. Todėl norėčiau, kad jis Vis paslystų ant nosinių raidžių, Kad kirtis lakstytų aplink jį, Kaip jis laksto skiemenyse, Kad jis išlaikytų ilguosius balsius Tiek, kiek plaučiai leidžia, – Kad išlaikytume vienas kitą. Ką mato mėnulis Žolėje guli du žmonės, Jie stebi nakties dangų. Akimis piešia tai, ką mato žvaigždėse. Jei pažvelgtume į vienas kitą, Ką matytume: Žolę, žmones ar žvaigždes? Tu užlipai į aukščiausią viršūnę, Mėnulis, atrodė, rankomis paliečiamas. Žiūrėk į jį ir klausk, ką jis mato: Žolę, žmones ar žvaigždes? Ir lauksiu, kol ištarsi, ko bijai labiau: Aido ar atsakymo. Kriauklių namas Pilkas dangus temdo dieną Ir smėlis mano plaukuose Virpa nugara nuo šalto vėjo Ir rankos dreba mąstant apie tave Lyg prakeiksmas, lyg skęstu Mėlynos tamsos gilumoje Ratą, du ėjau pakrante Kišenės pilnos ilgesio rastų Jūros statytų kriauklinių namų Darau duris, gal susitiksim viduje O gal langas bus atidarytas Ne, nieko namuose nėra Kai nebijosiu žaibo ir griaustinio Ir bangos pagaliau nurims Pasemsiu jūros šaltą vandenį delne Sudėsiu tavo nerimą ir liūdesį Lūpomis surinksiu tavo laimės daleles Ir ant skruosto sudėliosiu bučinius Bet audra nuo jūros mane lydi Vanduo pakyla, stumia vėl mane į smėlį Viskas kaip ir nuo pradžių Šį kartą smėlis akyse, bet man nerūpi Jei nemačiau tavęs Nieko įdomaus ir nematysiu Rožiniai marškiniai Retai valgau desertą pusryčiams Bet jei taip nutinka, naudoju mamos receptus Tomis dienomis jais noriu pasidalinti su Tavimi Tavo balsas nėra labai melodingas Bet kai girdžiu, kaip groji gitara Ir Tu dainuoji, prarandu save Tada tenka ieškoti savęs nuotraukose Kurios puošia mano kambario sienas Ypač daili viena, kurią dabini Tu Ir Tavo rožiniai marškiniai Retai vaikščioju lauke žiemą Man patinka vasaros saulė ir šiltas vėjas Bet Tavo siluetas, apgaubtas balto sniego Priminė, kodėl išmokau tapyti Sniege paliktos Tavo rudų batų žymės Ir skardus juokas Tai – mano dažai Bet neįmanoma atkartoti, kaip atrodai Tu Ir Tavo rožiniai marškiniai Paskutinė vasara su Tavimi Ir paskutinės nuotraukos Bet niekada nepaliksi mano minčių Aš pasiilgsiu Tavęs Ir Tavo rožinių marškinių
Viktorija Pučekaitė (11 kl.)
Mokytoja Regina Grubinskienė: „Viktorija dažniausiai rašo rimuotus ketureilių strofų eilėraščius, bet jai puikiai sekasi ir trumpo eilėraščio forma – haiku: ji geba užfiksuoti akimirką, o paskutine eilute nustebinti, sustabdyti skaitytoją. Kūriniuose ryškus patriotiškumas, gamtos vaizdų fiksavimas, žinoma, ir žmogaus išgyvenimai. Viktorija yra gimnazijos literatų būrelio ir Pasvalio literatų klubo „Užuovėja“ narė“.
Haiku * Kaip man nejauku – Dangus atmerkė akis. Tūkstančiai žiūri. * Virš mano galvos Skraido aitvarai juodi. O gal tik varnos? * Ištiesiu rankas. Palaikysiu debesis. Atrodo, sunkūs. * Kaip žydi žiedai! Kaip žydi mano širdis! Vasaros jausmai. * Bado piršteliais, Tvinkčioja mano oda – Myluoja šaltis. * Platųjį dangų Žibantis kalavijas Perskyrė pusiau. Keturi trieiliai Lietuvai * Laisvės rankose Dar vienas gyvenimas Pakels tuoj sparnus. * Aidi iš laukų Kalba kaip skambi daina. Kartu dainuosiu. * Sidabro take Susipynusios rankos. Gyva Lietuva. * Trispalvė aukštai. Brangios gimtinės lopšy Supasi meilė.
DEIVINA VICKUTĖ (11 kl.)
„Deivina atsidavusi dviem hobiams: meninei fotografijai ir poezijai. Ji ypač mėgsta fotografuoti žmones. Rašo nerimuotus eilėraščius, kurie panašūs į miniatiūras. Ji sako, kad svarbiau mintis, jausmas, išgyvenimas, o ne teksto skambumas. Ji yra Pasvalio literatų klubo „Užuovėja“ narė, gyvena Joniškėlyje. Visai neseniai, gegužės mėnesį, išleista pirmoji Deivinos knyga – eilėraščių ir meninių fotografijų rinkinys „Beribė svajonė“. Knygos pratarmėje jaunoji autorė rašo: „Skaitykite ją kaip novelę, kuri turi pradžią ir pabaigą: nuo ramių vasaros vakarų, kai einu ten, kur galiu būti viena, iki ieškojimų kelio, kuriame tikiuosi surasti savo žingsnių prasmę. Tame kelyje – beribės svajonės ir meilės patirtys, gamtos grožis ir muzika…“ – mokytoja Regina Grubinskienė.
* Norėčiau, kad būtum mano vasara, nuotaikinga jos pradžia, kad užkluptum mane, kai bus veriančiai sunku: lyg saulė – po drebinančios audros, lyg šypsnys – po nuotaikos niūrios. * iš visų šimtų veidų mieste tavąjį vieną atsiminčiau tavosios akys manąsias sustabdo ir visame veiksme iš visų šimtų veidų žvelgčiau, kur esi tu * Tikiuosi, kad tavo meilė man bus tokia ryški kaip pilnaties šviesa šaltą žvaigždėtą naktį – ji peršvies visus tamsiausius nakties langus. * Jis – tai tas vienintelis žmogus, sugebėjęs įrodyti, kad šypsena ir šviesa mumyse yra gražiausias mūsų turimas aksesuaras * Medžiai, už kurių tolimais atstumais pabėga saulė, medžiai, kurie pagrobia gražiausius vakaro saulėlydžius, medžiai, kurie nusineša jūros mėlynumo padangę, medžiai, kurie norėtų nusinešti ir mane. * Šios pievos vėjo nešami pūkeliai saulėje spinduliai priverčiantys akis užsimerkti stipriau nei bet kada – ir tai viskas kas priverčia mano širdį dainuoti garsiau * miško prieblandoj pro aukštas svyruojančias pušis nekantriai grūdasi, veržiasi kažkur tolyje pašėlusiai klajojantys maži saulės spinduliai, kurie manuose skruostuose nupiešė neužgęstančią šviesą * Gamta – jos atpalaiduojanti žaluma, vandens pliuškesys, nenušlifuoti akmenėliai, jų įvairovė – visa tai tiesiog stabdo, priverčia stabtelti ir paskandinti akis giliau. * dieviškai jūrai banguojant aš atsigulsiu ant šalto smėlio lauksiu sutemos galiausiai ateis naktis tuomet mano akys aklam danguj pasiklys žvaigždėse o mintys pasiners jūros ošime
RUGILĖ PALIUKĖNAITĖ (11 kl.)
„Pradėjau rašyti pirmoje klasėje, prisijungusi prie gimnazijos literatų būrelio. Be poezijos, stiprią meilę puoselėju dailei. Neretai abu pomėgiai susisieja: iš poezijos gimsta paveikslas, iš tapyto kūrinio – eilėraštis“, – sako Rugilė.
„Abu pomėgius neseniai ji sujungė į pirmąją savo kūrybos knygą intriguojančiu pavadinimu „Žmogystos ir žiogai“ – joje ir piešiniai, ir eilėraščiai. Rugilė aktyviai dalyvauja konkursuose ir turi daug aukštų pasiekimų ir literatūrinės kūrybos, ir dailės srityje. Ji yra ir Pasvalio literatų klubo „Užuovėja“ narė“, – pratęsė mokytoja Regina Grubinskienė.
JŪRAI Smėlio dulkės šoka vėjy Ir ausį kutena jūros šnabždesys. – Štai, brangioji, vėl užėjo – Užkamavo netikėtas ilgesys. Sugrįžtu aš rytui patekėjus – Į tave paleidžiu vizijas ir svajones. Ir ilgai klajoju tarsi vėjas, Pasinėrus į tėkmės nostalgiškas gelmes. Gyvenu prisiminimais praeities, Krykštauju it lengvabūdis, linksmas vaikas. O pasklidus dvelksmui nelauktos nakties, Priverti suprast, kaip greitai bėga laikas. ...Ir tamsioj vagystėj šviesulių Jūros sėmiaus išminties... Atiduodu viską, ką tiktai turiu, Laukiu josios paslapties. Ar tyli naktis, ar giedra diena – Jūra kalba tarsi draugė artima. Josios prieglobsty aš nelieku viena, Ir mano širdį aplanko ramuma. BIOINŽINERIJOS STUDENTAS Bioinžinerijos studentas, genetikos žinovas, Votsono ir Kriko sugėrovas, Atsikėlė vėlyvą sekmadienio rytą, Nusprendė pritaikyti teoriją, bičiulių sumanytą. Balandžio DNR nukleotidų seka ištirta, Instrumentas eksperimentui visai po ranka. Tik kaltės jausmas mokslininkui užspaudė krūtinę: O jei tai balandžio diena paskutinė? Genetinė modifikacija dar nebuvo žmogaus atlikta, Tačiau mokslininkas save įtikino – priežastis gana gera. Kartojo sau: „Trūksta pinigų, butas – tikra landynė, Prasiskinsiu, kaip bičiuliai kelią prasiskynė.“ Trapi balandžio gyvybė kabo ant siūlo, Atsakomybė užgultų protą ir širdį tūlo. Bet mokslininkui nebedrebėjo ranka, evoliucijos sutverta, Pasąmonėj žybtelėjo laimėjimų didžiųjų lanka. Pakėlė balandis pilkuosius nerimo sparnus, Nežinojo, koks gyvenimas pasidarys kartus. Studentas laisvai gyvybės formomis manipuliavo, Kol jėgos gamtos jam kitokį likimą planavo. Plunksnas pakeitė kailis, oranžinis, dėmėtas, Išaugo kojų (žiogo ir žmogaus) kvartetas. Balandis pavogė vabzdžio skaidrius sparnus, Įsigijo liežuvį ilgą ir dantis, baltus ir aštrius. Šypsena sužibo studento pailgam veide, Bet iškart pakvipo keršto valanda aitria. Gamtos jėgos nemėgo eksperimentų suktų, Tad dabar viens į kitą žiūri balandžiai netgi du. KĄ REIŠKIA BŪT LAISVAM? Tą dieną pamačiau aš paukštę vasaros šviesoj, Žavėjo jos galia skrieti drąsiai padangėj mėlynoj. Svajojau tokia tapti, suprasti, kur mano problema: Kodėl aš nesugebu skrajoti, klaidžioti laisva? – Ei, ką reiškia būt laisvam? – aidėjo mano balsas su aistra. Atsakymo nebuvo, kritau į pievą pasauliui svetima... Staiga išdygo prieš mane: ilgas snapas, didingi jos sparnai... Apakino tartum šviesa, pragydo ji balsu lengvai: – Esu laisva! Keliauju tolimais keliais Ir mėgaujuosi atrastais vaizdais. Verčiu save ir nesėkmes, ir baimes pripažinti – Savam gyvenime aš viską privalau patirti. Ir netikiu aš jokiu pažadėtu likimu. Domiuosi tuo, kas pasirodo įdomu. Savęs aš neriboju rėmais ar pastoviais namais – Amžinai klajoju debesim, padangės sutvertais. Manoji laisvė – tai vertybė, neįkainojama, amžina, Neįtikėtina duotybė, brangiausia pasaulio dovana. Būti laisvam – tai nesureikšminti savęs, mąstyt plačiai, Priimti savo laikinumą ryžtingai, atvirai. O jei rimčiau: atrasti savo laisvę labai sunku, Tai it užburtas labirintas, kur išėjimai – tiktai du: Pirmas – tavo pasirinktas, antrasis – nutiestas kitų. Bet laisvę savąją surasti kiekvienam svarbu. Būk atviras ir galimybėms, ir sunkumams. Gyvenimas – tai ne bereikšmiai patogumai. Suprasi tai, ir laisvė pati tave atras... Ką reiškia būt laisvam, pajusi pats. KARAS UKRAINOJE Pabūgau neapykantos nasrų, Godžių rankų, kurios siekia ir naikina. Tik griuvėsiai likę iš margų namų, Kritę kūnai viltį įbaugina. Ir nė rėkti, šaukti negali – Nutilę, it akimirksniu suakmenėję. Žvilgsniai paklydę, pagalbai atviri – Juos kaipmat išsklaidė vėjas. Srūva upės, dega, bėga dienos, Fronte vis dar nieko naujo... Palikai it skruzdė vienas Sustabdyti priešų pyktį sraują. ŽIOGAS Pažinojau aš žiogą Zigmo vardu, Žygiavo išdidžiai ant kojų dviejų. Žalut žalutėlis, akiniai ant akių, Nusėtas taškų, įvairių marginių. Zigmas kaimo žiogams pasakojo apie stoicizmą Ir besitęsiantį vapsvų despotizmą. Aiškino Čiurlionio darbų simbolizmą Ir peikė šiuolaikinį optimizmą. Žiogų akys stiklinės, išpūstos, sparnai nuleisti – Zigmo nieks nesuprato, šokiruoti visi. Mat kasdienių buitinių darbų apsupty Jokia išmintis nesimaišė darbštuolių kely. NETIKRAS GYVENIMAS ANT LENTYNOS Saulė kepina ir augalus marina, Kol žmonės geria šaltą itališką vyną. Jie apsimeta nežinantys, nemato Liūdno namų gyventojo – kaktuso aristokrato. Jis budi pasirėmęs ant lentynos, Pašonėj gausi dulkių šeimyna. Trokšta aukštai augti kaip visi, Tačiau ramybės neduoda kilmė atgrasi. Didžiausia kaktuso Alberto problema Plika akim lengvai pastebima: Albertas kitoks nei aplinkiniai draugai, Jo gyvenimas – vien apgaulė ir melai. Augalui nereikia nei vandens, nei šviesos, Fotosintezės nevykdė niekados. Alberto gyvenimas visiškai netikras – Nesibaigiantis absurdiškų abejonių ciklas. MOTINA GAMTA Įsisupus į klevo lapų paklodę, saulėgrąžų vainiku Bėgi pasitikti vėjuotąjį rudenį, kol dar nevėlu. Samanos ant rankų ir kojų, boružės ausy, Prižadi Žemei rytojų, istoriją savą tęsi. Priglaudi į glėbį spindulių, vadini visus vaikais, Nutiesi takelį iš žolių ir pasaulio grožį išlaikai. Prieglobstis, rūpestis, ramybė, atjauta – Tai namai gyvybės, vienintelė Motina Gamta. APGAULINGA Vakaro šešėliai žaidžia ant veido, Kiekvieną mostą Tavo atsargiai stebiu. Ryškus žiedelis grakščiai nusileido Pabalusioj vietoj prie kaklo, tarp pečių. Atrodai džiaugsminga, kaip niekad guvi, Taip puikiai sugebi šypseną įžiebt net many. O gal ir klystu – žvilgsnio paslaptis atkakli, Negaliu žinot – po ta kauke turbūt ir drebi. Raiškiose akyse atsispindi saulėlydis, Rūbai pritvinkę pavasario gaiva. Galvoje klaidžioja keisčiausios idėjos, Tačiau... argi jautiesi gyva?
