Birželio 6–30 d. bibliotekos I aukšto erdvėse veiks paroda „Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Julius Beinortas (1943–2019)“.
Valstybės Atkūrimo Akto signatarų širdys buvo tokios pat karštos, kaip ir didžiųjų pirmtakų.
Jaučiausi laimingas, kad kartu su kitais galėjau prisidėti prie savo tautos orumo sugrąžinimo. Julius Beinortas, 2000 m.
Panevėžio žmonių atstovas Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje, 1992–1996 m. ir 1996–2000 m. kadencijų Lietuvos Respublikos Seimo narys, Nepriklausomybės Akto signataras Julius Beinortas gimė 1943 m. vasario 11 d. Kačiuškių kaime (Grinkiškio vlsč., Radviliškio raj.), valstiečių Jono Beinorto (1908–1982) ir Juzės Beinortienės (1915–1995) šeimoje. Gimęs Antrojo pasaulinio karo metais, Julius dar vaikiškomis akimis matė sovietų antrosios okupacijos padarinius – okupantų ir jų rėmėjų smurtą, represijas, giminaičių tremtį į Sibirą. Prasidėjusi melioracija sunaikino gimtąjį Kačiuškių kaimą, gyventojų sodybos buvo nugriautos. Šių gyvenimo dramų išmokytą tiesą jau būdamas suaugęs J. Beinortas įvardijo taip: „Dvasinio išgyvenimo okupacijos sąlygomis būtinybė – vidinė laisvė.“ Šio principo laikėsi visą gyvenimą. Bičiuliai ir jį gerai pažinojusieji prisimena J. Beinortą kaip Lietuvos patriotą ir lietuvybės tradicijų puoselėtoją, Lietuvos gamtos mylėtoją ir saugotoją, visada turėjusį savo nuomonę ir atkakliai ją gynusį, krikščionį, neabejingą paprastų žmonių rūpesčiams. Šios asmeninės savybės įsikomponavo į jo „vidinės laisvės“ portretą.
1950–1955 m. Julius mokėsi Pašušvio septynmetėje mokykloje. Vidurinio išsilavinimo atestatą gavo 1959 m. baigęs Radviliškio r. Grinkiškio vidurinę mokyklą (dabar – Grinkiškio Jono Poderio gimnazija). 1959–1965 m. studijavo Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas) Cheminės technologijos fakultete ir įgijo inžinieriaus technologo specialybę.
Vos pradėjęs studijas, 1959–1961 m. J. Beinortas dirbo „Bituko“ fabrike darbininku. 1965–1967 m. pagal paskyrimą dirbo Latvijos Livanų miesto stiklo fabrike vyresniuoju meistru, vyriausiuoju inžinieriumi. Gyvendamas Latvijoje Julius išmoko kaimyninės šalies kalbą. Šios žinios pasitarnavo vėliau, parlamentinio darbo metais – Lietuvos Respublikos Seime J. Beinortas buvo Latvijos reikalų ekspertas. 1967-aisiais apsigyvenęs Panevėžyje, beveik 22 metus, iki 1990-ųjų, dirbo Panevėžio „Ekrano“ gamykloje inžinieriaus, cecho viršininko, technologinio biuro vadovo pareigose. 1970 m. Panevėžyje sukūrė šeimą, su žmona Vida užaugino dukras Eigintą ir Aušrą.
Nuo studijų Kaune iki Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio metų J. Beinortas buvo neoficialaus Lietuvos žygeivių judėjimo dalyvis, turistinių kraštotyrinių žygių, akcijų organizatorius. Tarp žygeivių platino „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, kitą nelegalią literatūrą. Su bendraminčiais tvarkydavo 1863 m. sukilėlių, partizanų kapus, organizuodavo Rasos švenčių renginius. 1975 m. su bendražygiais organizavo žygį pėsčiomis Simono Daukanto taku, atkurdami Lietuvos istoriko ir vieno iš tautinio atgimimo XIX a. ideologų Simono Daukanto kelionę į Vilnių (šią akciją Julius Beinortas aprašė knygoje „Mūsų žygis Simono Daukanto taku 1975 m.“ (2017 m.).
1988–1989 m. J. Beinortas buvo vienas iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Panevėžio rėmimo grupės steigėjų, vėliau – Sąjūdžio miesto tarybos narys. 1988 m. spalio 22–23 d. dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo darbe, kur buvo išrinktas į Sąjūdžio Seimą. 1989 m. rinkimuose į Sovietų Sąjungos liaudies deputatų suvažiavimą Julius Beinortas buvo Vytauto Landsbergio patikėtinis.
Į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą J. Beinortas buvo išrinktas Panevėžio miesto Žemaičių rinkimų apygardoje Nr. 52 pirmajame ture 1990 m. vasario 24 d. Rinkimuose dalyvavo dar trys kandidatai, J. Beinortas buvo vienintelis „be kompartijos nario kupros“. Konkurencinė kova apygardoje vyko garbingai, vienas iš varžovų padovanojo Juliui reklaminį lankstinuką su užrašu „dėkoju už gautas politikos pamokas!”.
1990 m. kovo 11 d. J. Beinortas balsavo už Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimą. Jau vėlesniais metais Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, paklaustas apie istorinę akimirką jį užvaldžiusius jausmus, pasakojo, jog, gavęs vardinio balsavimo lapelį, išsitraukė ryškiai raudoną flomasterį ir išbraukė nereikalingus žodžius „prieš“ ir „susilaikau“. „Vienintelis, riebiai subraukytas biuletenis – manasis yra išlikęs iki šių dienų“, – prisiminė J. Beinortas.
1990–1992 m. Aukščiausiojoje Taryboje Julius Beinortas priklausė Jungtinei Sąjūdžio frakcijai. Paskirtas į Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komisiją, dirbo Kazimiero Uokos vadovaujamoje Darbo ir socialinės rūpybos pakomisėje. 1990 m. kovo 20 d. paskirtas į Rytų Lietuvos problemų laikinąją komisiją, 1991 m. lapkričio 14 d. paskirtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos delegacijos į Estijos Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos Tarpparlamentinę Asamblėją nariu. 1991 m. kovo 27 d. vietoj Gedimino Vagnoriaus buvo paskirtas į Aukščiausiosios Tarybos komisiją, sprendusią komisijų pirmininkų ir padalinių vadovų teikimų kadrų komplektavimo iš buvusio aparato darbuotojų ir naujai priimtų žmonių, taip pat racionalaus patalpų panaudojimo klausimus.
1992 m. J. Beinortas įstojo į Lietuvos krikščionių demokratų partiją (LKDP). Nuo 1993 m. buvo LKDP tarybos narys, 1993–1996 m. LKDP valdybos narys. 2001 m. susijungus dviem partijoms tapo Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų nariu.
1992–1996 m. ir 1996–2000 m. panevėžiečių išrinktas Seimo nariu, nuosekliai dirbo Socialinių reikalų ir darbo komitete, buvo šio komiteto pirmininko pavaduotojas, komiteto pirmininkas. J. Beinortas dalyvavo kuriant šalies socialinės apsaugos sistemą ir jos institutus. 1997–2000 m. Vyriausybės nutarimu buvo paskirtas Pabėgėlių reikalų tarybos pirmininku. 2000, 2004 ir 2008 m. kandidatavo Seimo rinkimuose, tačiau išrinktas nebuvo. Parlamentaro darbui Julius Beinortas pašventė 10 metų.
2001–2002 m. ėjo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo sąlygų skyriaus vedėjo pavaduotojo pareigas, 2002–2006 m. dirbo Valstybinės darbo inspekcijos teritorinio Panevėžio skyriaus viršininko pavaduotoju, vyr. darbo inspektoriumi. Net 12 metų, 2003–2015 m. J. Beinortas priklausė Panevėžio miesto savivaldybės tarybai, dirbo Miesto ūkio plėtros ir aplinkos apsaugos bei Miesto savivaldybės kontrolės komitetuose.
Lietuvos valstybės atkūrimo dešimtmečio proga už nuopelnus atkuriant ir įtvirtinant Lietuvos nepriklausomą valstybę Respublikos Prezidento 2000 m. dekretu Julius Beinortas apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu. Už parlamentarizmo tradicijų puoselėjimą, pilietiškumo ir demokratijos skatinimą buvo apdovanotas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ (2018 m.).
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Julius Beinortas mirė 2019 m. vasario 13 d.
Minint J. Beinorto 80-ąsias gimimo metines, Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus parengta paroda vaizdiniu pasakojimu pristato signataro gyvenimo kelią, giminės, šeimos istoriją, jaunystės ir studijų metus, profesinę veiklą, lemtinguosius Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio metus ir reikšmingiausius – parlamentinio darbo metus, kai J. Beinortas atstovavo Panevėžio miesto rinkėjams.
Parodoje eksponuojamos nuotraukos yra saugomos Lietuvos centriniame valstybės archyve, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo archyve, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos archyve, Lietuvos Respublikos Seimo archyve, Juliaus Beinorto šeimos archyve. Daugelis iš jų eksponuojamos pirmą kartą. Taip pat eksponuojamos nuotraukos iš Viliaus Jasinevičiaus, Romualdo Jurgaičio, Vytauto Landsbergio, Aušros Matulionienės, Birutės Valionytės asmeninių archyvų. Nuotraukų autoriai: Džoja Gunda Barysaitė, Vida Beinortienė, Petras Dūda, G. Eidukonis, Vladimiras Gulevičius, Gediminas Ilgūnas, Vilius Jasinevičius, A. Jurėnas, Romualdas Jurgaitis, Jonas Juknevičius, Gintaras Mačiulis, Olga Posaškova, Raimundas Šuika, Birutė Valionytė, Lina Žilytė.
Parodą parengė Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius.
Parodos koncepcijos ir tekstų autorius Žydrūnas Mačiukas, nuotraukų redaktoriai Andrius Petrulevičius ir Tomas Rastenis, redaktorė Dainora Mozerė, dizainerė Neringa Motiejūnaitė-Lilienė.
Instituciniai parodos partneriai:
Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubas, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos archyvas, Lietuvos Respublikos Seimo archyvas.
