Šiandien – Sąjūdžio diena, 1988 m. birželio 3 d. buvo įkurtas Sąjūdžio judėjimas. Šia proga tęsiame prisiminimų ciklą su buvusiu Lietuvos Sąjūdžio Panevėžio tarybos pirmininku ARNOLDU SIMĖNU.
* * *
Dabar protu net nesuvokiama situacija, kai tu matai viena, o tave vieninteliai du laikraščiai „ant Lietuvos“ ir dvi televizijos tikina, kad matai visai ne tą, ką matai. Negana to, jie tau įsakmiai nurodo, ką iš tikrųjų turi matyti. O pažiūrėti pačiam, kaip blogai gyvena žmonės Vakaruose, ir palyginti su mūsų rojum – jokių šansų.
Dažniausiai anglų kalbą mokytojai dėstė ne tik kad nepabuvoję nors Lenkijoje, bet ir gyvo anglakalbio nematę, apie ESM (elektronines skaičiavimo mašinas) pasakojo „ant pirštų“… Nes niekas jų matęs dar nebuvo. Daugelyje parduotuvių dar buvo naudojamasi „skaitliukais“. Na… tai tokie rėmeliai su daug skersinių virbų, ant kurių buvo suverti mediniai skridinėliai. Panašiai kaip šašlykai. Arba kaip mumba jumba genties žmogėdrų papuošalai ant kaklo. Tie „skaitliukai“ buvo viskas – ir kalkuliatorius, ir kompiuteris, ir moderniausia technika. Reikėjo tik tikėti sovietų ideologais, kad Tarybų valstybėje viskas geriausia, pažangiausia… Kaip kokiame „gegutės lizde“. Tik – svarbiausia! – neužmiršk dozės raminamųjų praryti.
Laisvo – ką čia laisvo! – paties Žodžio vertė buvo devalvuota. Melas, tiesos nutylėjimas – vieni iš sovietmečio atributų. Ir visuomeninio, ir politinio gyvenimo.
* * *
1988 m. birželio 3 d. Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės įsteigimas Vilniaus mokslų akademijos salėje buvo tarsi starto šūvis. Panevėžyje netrukus, liepą, iš antro karto taip pat įsisteigė LPS iniciatyvinė grupė. „Upytės“ viešbučio salėje vykdavo susirinkimai. Juos iš pradžių vesdavo Gintaras, dažniausiai lankęsis Vilniuje ir susitikinėjęs su LPS iniciatyvinės grupės žmonėmis. Viešbučio direktorius tik kartais, paūmėjus santykiams su partkomu, neįsileisdavo. Tuomet visas būrys sąjūdininkų pergužėdavo į greta buvusios Panevėžio viešosios bibliotekos skaityklą.
Viename tokiame susirinkime pasiūliau leisti savą laikraštuką. Jau gaudavome vilnietiškas „Sąjūdžio žinias“, kurias redagavo Panevėžio grupės krikštatėvis Arvydas Juozaitis. Buvo pritarta, beliko daryti. Neatrodė, kad tai bus sunku. Bet tik iš pradžių.
Trumpai paaiškinsiu, kaip tas laikraštis buvo „daromas“, nes dabar, ypač jaunesniems, sunku būtų įsivaizduoti. Taigi. Pirmiausia mašinėle (specialia, tam skirta) spausdinami redaguoti tekstai. Po to lapai buvo apkarpomi taip, kad gražiai susidėliotų ant maketavimo lapų. Įsivaizduojate dėlionę? Tai va – taip turėjo gulti iškarpyti tekstai. Gražiai, vienas kito neužstodami ir, šiukštu, neišlįsdami už maketlapio. Kai jau jame nelikdavo vietos, tekstus prie jo priklijuodavo Vygis. Jis buvo mūsų „laikraščio“ maketuotojas.
* * *
Vadinamąją redakciją, atrodo, net labai ir nesiklausę Vygio, įkūrėme menininkų Kosmauskų bute. Šis buvo centre, patogus susisiekimas, be to, pakeliui, kur link beeisi.
Laikraščio pavadinimą, atsimenu, pasiūlė Elena Mezginaitė. Sako: „Vilniuje yra „Sąjūdžio žinios“, kam labai skirtis. Tegu būna „Sąjūdžio žodis“. Taip ir liko. Beje, vėliau leidžiamam „Laisvam žodžiui“, regis, taip pat iš visų siūlomų buvo išrinktas Elenos pasiūlytasis. Geras pavadinimas. Visi, kas nori kalbėti apie spaudos laisvę, būtinai vartoja junginį „laisvas žodis“.
Kadangi šiek tiek buvau dirbęs redakcijoje korektoriumi, žinojau, kad kiekvienas laikraštis turi „kepurę“, t. y. gražiai išrašytą pavadinimą. Žinoma, pirmiausiai ir buvo pagalvota apie tai. Lėtakalbis Rimas pasižadėjo pavadinimą nupaišyti! Išvis tuomet nė vieno atėjusiojo nereikėjo įkalbinėti ką nors veikti bendram labui. Visi siūlydavosi prisidėti prie Sąjūdžio veiklos kuo galėjo. Tad ir pirmoje mūsų redakcijoje visi turėjo savo funkcijų. Tiesa, profesionalės žurnalistės jau tą patį vakarą pasakė, kad negalės su mumis iki vėlumos „gaminti“ išdidžiai vadinamo laikraščio. Ne – tai ne. Ką padarysi. Ne lygis, vadinas. Patys kaip nors. Tiesa, reik pripažint, vieną kitą straipsniuką pasuko. Net į pirmą numerį, kurio miesto oficiozas nespausdino.
Taigi, kaip minėjau, Rimas jau turėjo būti nupaišęs „kepurę“, reikėjo tik pasiimti. Žinojome, kad telefonai galėjo būti saugumo klausomi. Nomeda ėmėsi misijos kalbėti konspiratyviai. Kaip ir tiko tuo metu – antrą Sąjūdžio gyvavimo mėnesį.
Paskambino autoriui.
„Labas, Rimai!“ – „Labas…“ – „Rimai, gali ateit prie Lenino už pusvalandžio su „kepure“?“ Ilga pauzė. Po jos Rimas pasmalsavo: „O… kodėl su kepure?“ Natūralus, vienok, klausimas liepos mėnesį! Nomedai reikėjo suktis, išlaikant absoliučią konspiraciją: „Na, tą „kepurę“, kurią laikraščiui darei…“ – „Nedariau aš kepurės, pavadinimą nupaišiau…“
Žmogus aiškiai redakcijoje nebuvo dirbęs…
Parsinešėm tą „kepurę“, užklijavom ant maketavimo lapų, kaip ir dera, – viršuje. Lapai dar tušti. Tekstų – vienas. Na ir prasidėjo!.. Vartėme laiškus, čia pat teko juos redaguoti, Nomeda spausdino mašinėle tekstus, Vygis karpė juos ir dėliojo ant maketlapių… Nebepamenu, kas dar tąkart dalyvavo leidybos darbe, tik atsimenu įspūdį – didžiajame Kosmauskų kambaryje buvo ankšta: daugiausia vietos ant stalo, grindų, palangės užėmė laiškai, kažkokie tekstai… Skambėjo telefonas, kažkas pranešinėjo naujienas ar šiaip siūlė informaciją. Atrodo, retkarčiais įeidavo Vygio mama aktorė Henrika Hokušaitė, pažiūrėdavo atlaidžiai, su šypsena. Tarsi sakytų: „Žaiskit žaiskit, vaikai… Tik nesusipeškit!..“
Už lango temo, pamažu į kambarį slinko labai laukta liepos vakaro vėsumėlė. O maketavimo pabaigos vis dar nesimatė…
Pirmo numerio tiražą reikėjo turėti dideliam renginiui „Raketos“ kino teatre. Turėjo būti keliamos realios ekologinės Panevėžio problemos, o ne „vis dar pasitaikančios negerovės“. Bus viešai kalbama ir apie tikrus kaltininkus, kurie teršia Nevėžį, veža į duobę už miesto spirito fabriko atliekas. Ir renginys – jau su Trispalve ir Gedimino stulpų ženklu, natūraliai tapusiu Sąjūdžio… Tiesa, pirmąkart Trispalvę jau buvo atvežę dviračių ekologinio žygio dalyviai, vedami Egidijaus Ivanausko, prie teatro.
Mūsų redakcija vėluoti negalėjo. Jokiu būdu. Ir niekada vėliau.
Nepaisant, liepa ar gruodis už lango. Nepaisant, kiek valandų rodydavo laikrodis. Kartą net teko po laikraščio suklijavimo, kavinėje „Pavasaris“ išgėrus kavos, lėkti tiesiai į darbą – II vidurinę mokyklą.
Tokie jau buvome. Gal dar esame?
* * *
Pirmą „Sąjūdžio žodžio“ numerį parengėme paryčiais. Viršuje maketo, matomiausioje vietoje, aišku, buvo užklijuota „kepurė“. Tokį ruošinį ir įteikėme Vytui, kuris tąkart, o paskui visą laiką, nugabeno maketą į Vilnių, atidavė „kažkam“, o tas „kažkas“ grąžino visą tiražą. Konspiracija…
„Raketoje“ mūsų pirmasis kūrinys akimirksniu pasklido minioje.
Nepavėlavom, kad mane kur!..
