Vasarį į tribūną kopia Panevėžio „Žemynos“ progimnazijos septintokai, kuriuos, kaip jaunuosius kūrėjus, pastebėjo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Aušra Vaitkienė. Jų fantazija nežabota, žavi, kai pasitelkiama paaiškinti kokį nors egzistuojantį pasaulyje reiškinį. O gal ir neegzistuojantį, bet skaityti smagu.
Panevėžio „Minties“ gimnazijos mokytoja Emilija Gedraitienė supažindina su vyresniais savo pastebėtais kūrėjais – Matu Ribikausku, Kamile Černikovaite, Justina Datkūnaite. Atrodo, su jais dar susitiksime ir kitą kartą, turėdami daugiau kūrybos.
Pateikiame Juozo Balčikonio gimnazijos lyriškosios Miglės eilėraštį. Taip pat tos pačios gimnazijos 2022 metų literatės, „Sidabrinio Nevėžio“ skulptūrėlės laureatės Austėjos Dūdaitės kūrybą, kuri netilpo į „Jaunųjų kūrėjų almanachą 2022“.
Liucija Gugytė (7 kl.)
„Domiuosi menu. Laisvalaikiu dažnai piešiu arba tapau. Daug laiko praleidžiu skaitydama, nes skaitant galima tarsi atsiriboti nuo šio pasaulio ir patekti į bet kurį kitą. Skaitydama kartais gaunu idėjų, kurias arba nupiešiu, arba užrašau.“
Drąsa
Dievas sukūrė keturias stichijas: vandenį, orą, ugnį bei žemę, ir paleido jas visas po pasaulį klajoti.
Viskas buvo gerai, tačiau viena iš stichijų, ugnis, vis labiau siautėjo. Degė miškai, kaimai – viskas, kas žmonėms buvo brangu. Žmonės kentėjo nuo ugnies, bet baiminosi priešintis liepsnai, nes ji Dievo sukurta.
Vieną dieną užsidegė senos moters namas. Netoliese gyvenęs jos sūnus, nepabūgęs Dievo nemalonės, pradėjo ugnį upelio vandeniu gesinti. Kai liepsna nuslopo, iš dangaus nusileidęs Dievas vyrą pagyrė, apdovanojo ir palaimino už tai, kad nepabijojo su liepsnomis kovoti.
Nuo to laiko vis daugėja žmonių, drįstančių su ugnimi susikauti.
Meškos kerštas
Senų seniausiais laikais visi gyvūnai draugiškai ir ramiai gyveno miške. Didžiausi ir mažiausi miško gyventojai sutarė ir saugojo vieni kitus. Vienintelės prie visų nepritapo pikčiurnos bitės. Jos nieko neveikdavo , tik zvimbdavo iš nepasitenkinimo, kai kas nors prie jų drevės prisiartindavo.
Vieną šiltą pavasario rytą atsikėlusi po žiemos miego, meška, visiškai nieko apie bičių piktumą nenutuokdama, nužingsniavo miško takeliais. Eidama pro bičių drevę, užkliudė ją savo viršugalviu. Bitės persigando ir, pamaniusios, kad meška jas puola, suskubo gintis-mešką gelti. Pikčiurnos taip smarkai sugėlė rudąją lepečkoją, kad dėl ištinusio snukio žvėrys ilgai jos nepažino.
Nuo to laiko meškos medų kopinėja ne dėl to, kad jis saldus ir gardus, o dėl to, jog keršija bitėms už jų piktumą.
Evita Juozapavičiūtė (7 kl.)
„Laisvalaikį dažniausiai leidžiu su draugais. Man patinka žiūrėti senus filmus. Labai mėgstu skaityti komiksus. Iš jų semiuosi įkvėpimo kūrybai. Lankau šokių būrelį. Šokdama jaučiuosi labai gerai.“
Kodėl kiškis ilgaausis
Seniai, labai seniai Dievas kūrė gyvūnus ir davė jiems vardus. Sukūręs kiškį, pasakė, kad jo vardas kiškis. Sugrįžęs namo, skeltalūpis pamiršo savo vardą, todėl grįžo pas Dievą pasiklausti. Dievas priminė kiškiui jo vardą, ir trumpauodegis laimingas nustriksėjo.
Praėjus kelioms dienoms žvairys vėl pamiršo, kaip jį reikia vadinti. Nusiminęs vėl nuėjo pas Kūrėją. Dievas supykęs, kad kiškis negali prisiminti savo vardo, pačiupo jį už ausų ir keldamas aukštyn kelis kartus pakartojo, kokiu vardu jį pavadino. Grįžo kiškelis namo su nutampytom ausim.
Nuo to karto kiškis savo vardo nebepamiršta, o žmonės jį dažnai pavadina ilgaausiu.
Aironas Vaškas (7 kl.)
„Man patinka skaityti knygas, kurti trumpas istorijas. Patinka būti gamtoje, keliauti. Svajoju apkeliauti kuo daugiau pasaulio šalių. Sportuoju, lankau lengvosios atletikos treniruotes“.
Kodėl ežiai spygliuoti
Senų senovėje ežiai atrodė ne taip, kaip dabar atrodo. Jie buvo panašūs į bandeles, nes neturėjo spyglių. Ežių ir priekinės ir užpakalinės kojytės labai trumpos, todėl jiems sunku būdavo atsinešti žiemai atsargų. Ilgai ežiukai taip vargo, kol pagaliau nusprendė eiti pas Dievą ir prašyti jo pagalbos. Išklausęs išvargintų ežių dejonių, Dievas sumąstė , kaip jiems padėti. Jis sukūrė spyglius ant ežių nugaros, kad šiems nereiktų savo trumpomis kojytėmis maisto nešioti.
Kaip atsirado drabužiai
Seniai seniai, gal prieš milijoną metų, žmonės neturėjo drabužių. Jie nuo šalčio prisidengdavo žolėmis, medžių lapais, sumedžiotų žvėrių kailiais. Tačiau tiek žolės, tiek lapai ar kailiai žmonėms bėgant dažnai nukrisdavo, ir tai sukeldavo nepatogumų.
Kartą vienam žmogui į galvą šovė puiki mintis. Jis nusmailino akmenį trindamas jį į uolą ir, smailiu akmens galu lokenos viduryje išpjovęs skylę galvai iškišti, tuo kailiu apsivilko. Tada tą užsivilktą kailį apsijuosė nurėžta nuo lokenos juosta. Taip atsirado pirmoji pasaulyje liemenė. Iš visų genčių pas tą sumanuolį vyko žmonės prašyti tokių liemenių.
Vėliau ir kiti išmoko tokias ir dar labiau patobulintas liemenes bei kitokius drabužius pasisiūti.
Matas Ribikauskas (12 kl.)
Emilija Gedraitienė: „Matas yra lyg nerimstantis reiškinys. Tai sugalvoja vienur dalyvauti ir kuria pasaką, tai sumąsto kažką iš molio lipdyti – tuoj dovanoja sukurtą dirbinį. Tai sužino, kad bus naktinėjimai su skautais, ir jis jau ten. Tokie ir jo kūrinėliai.“
Pasaka apie mokinių Grybų kelionę į užburtą žinių mišką
Kartą prie Baltijos jūros kranto miške gyveno mokytojas Braškius. Jis buvo įspūdingos išvaizdos: visas raudonas, o kepurė žalsva ir batai tamsiai žalsvi. Jo mokiniai Baravykai buvo stiprūs, Musmirės labai gražios, Voveraitės linksmos, Kazlėkai pikti, o Ūmėdės tikros melagės. Jie visi mokėsi gimnazijoje prie pelkės.
Pirmadienio rytą mokiniai grybai susirinko į pamokas. Per pirmąjį užsiėmimą mokytojas Braškius jiems aprodė gimnazijos muziejų, kuris yra įsikūręs tamsiame miške, o ten – pilna žvakučių, degančių ir kvepiančių medumi ir miško gėrybėmis. Viskas yra lyg užburta. Mokiniai tolimajame muziejaus kampe pamatė samanomis aplipusią raganaitę, apsirengusią lapės odos suknele, o vietoj šluotos – dalgis. Ji savo stebuklingame katile virė viralus, kurie turėjo ir gerųjų, ir blogųjų savybių. Baravykas, vienas iš mokinių, paklausė raganaitės, iš kur ji čia atsirado ir kodėl kažką verda katile.
Raganaitė tik strykt iš kampo ir sako :
– Šiame gimnazijos muziejuje jaučiuosi kaip savo namuose! Esu jo sargė ir kūrėja. Tame katile verdu visokius vaistus ir priešnuodžius, kurie suteikia galių: aviečių paragavęs pradedi mintyse skraidyti, mėlynių paskanavęs imi skaityti knygas, braškių lyžtelėjęs gali mokytis dešimtukais.
Tai sukėlė didelių diskusijų. Išėję iš muziejaus mokiniai Grybai ant sienos pamatė didelį medį, apipintą klevo lapų. Per jo lapų gyslas plaukė rugių laukas, kuris vietoj grūdų, atrodė, augina sliekus, o aplinkui – didelė vešli žolė, kuri augino voriukus, o pačiame viršuje – raudoni debesėliai, kurie net dieną bėrė auksines žvaigždeles. Paėję kiek toliau, su padanga nusileido žemyn, pamatė užrašą „Pelkės valgykla“. Mokiniai būriu patraukė ten. Jų laukė keletas laumių, kurios kvietė pailsėti ant riestos šokolado plytelės ir apsėsti orkaitę ratu. Tada pavaišino mokinius Grybus daržovių katiliukuose saulėje troškinta moliūgų sriuba, o blynai buvo kepti bičių avilyje, gardinti medumi. Pasisotinę Grybai tęsė kelionę toliau. Užskrido laiptais į viršų ir, pasukę į dešinę, priėjo kabinetą, kuriame jų, pozityviai nusiteikusių, laukė neįtikėtini mokslai. Tada į žvaigždžių nušviestą patalpą įėjo ir juos lydėjęs mokytojas Braškius ir, nusiėmęs savo įspūdingą kepuraitę, palinkėjo sėkmės pamokose.
Ir pasklido mokiniai Grybai po paslaptingą žinių mišką.
Impresija. Metų laikai
Jau lapų ir medžių niekas nebesieja, šakos plikos, lapuočių nebepuošia skraistės. Paukščiai jau sparnus iškėlę mojuoja, namus gimtus palieka. Atsisveikinam, išlydim juos tarsi visus kartu. Lyg su pavojaus ženklais iš lėto artinasi žiema. Tad auksinis ruduo atrodo kaip buvęs šviesus sapnas. Auksą nori keisti sidabras… Pradeda kristi pirmosios snaigės, sukasi palengva, kol jų nepagauna staiga tarp medžių šakų ūžtelėjęs vėjas. Baltuma keičia ir medžius, ir užkloja lapus. Atėjo žiema.
Kamilė Černikovaitė (11 kl.)
Emilija Gedraitienė: „Kamilės mintys paprastos, bet įdomios.“
Odė MATYKIM
Sekant K. Sarbievijumi
Mano gimtoji kalba, žodžių gausa apkabinta,
sakau, esi man lyg žibintas.
Tad nedelsdama vyk visus rūpesčius į šalį:
Čia matysim visus žodžius, visaip spindinčius į tolį.
Lai tie laikai, kuriuos skaičiuoja metai,
kur žemė linksta kartomis,
matuos pasaulį akimis ir garsiai pasakys:
Nuo gimtojo žodžio prasideda pasaulis.
Gyvenimo vingiuos, kalbos sraute,
Žmogau, tave bekintantį randu.
Trapumas sielos ir kalbos žiedų
Pakvips beribės meilės ir šviesos nektaru.
Išbraidžios jis gramatikos labirintus,
fiksuos kalbos turtus, pasaulyje aidinčius virš laikų.
O aš žinau savo kilmę, žinau savo kraują,
Istoriją puikią, vertinu kalbą ir ją sava vadinu.
Viską SAVO turiu – kas moka žodį, randa kelią,
Visur ir visada džiaugias saiku.
Justina Datkūnaitė (10 kl.)
Mokytoja Emilija Gedraitienė: „Justina mąsto kartais nestereotipiškai. Įdomu, kai kažką savitai kuria. Šitas pasakojimas sukurtas po pamokų apie mitines būtybes.“
Undinės
Vieną rudens dieną vykstant lietuvių pamokai išgirdau, kaip kažkas stovi už kabineto durų ir skleidžia keistus garsus. Paprašiau išleisti iš pamokos, o norėjau nueiti pasižiūrėti, kas ten už durų yra. Pradarau duris, o už jų – bauginančiai dainuojanti Udinė. Ji nesislėpė, bet jos dainavimas įspūdžio nepadarė. Grįžau atgal į klasę, pasakiau klasiokams ir mokytojai, kad kažkas stovi už durų ir bauginančiai dainuoja. Mokytoją ir klasiokus tai intrigavo, išėjo pasižiūrėti. Pradarė duris, ten… bauginančiai dainuojančios Undinės nebebuvo. Grįžę į klasę pasakė, kad ten nieko nėra, lyg aš būčiau pamelavusi. Aš atsisėdusi galvojau: kaip nieko nebuvo, jei aš savomis akimis ją mačiau?
Pasibaigė lietuvių literatūros pamoka, į kuprinę susidėjusi vadovėlį ir sąsiuvinius, išėjau pro duris, o ten – vėl bauginančiai dainuojanti Undinė. Sustojau ir pagalvojau: kodėl ši bauginančiai dainuojanti Undinė mane persekioja? Pasukau eiti į kitą pamoką, buvo muzikos pamoka, atsisėdau prie stalo, išsiėmiau iš kuprinės sąsiuvinį. Po skambučio pradėjau klausyti mokytojos. Staiga… vėl išgirdau keistą balsą, kuris pasirodė pažįstamas (vėl bauginantis) ir atrodė, kad tas balsas mane kažkur kviečia eiti. Galvojau neiti, bet po kelių minučių nesusilaikiau. Vis tiek nuėjau. Šį kartą nusprendžiau pasekti, kur jinai mane nuves. Išėjau pro duris ir man Undinė lyg be žodžių sako: „Einame, aš tau kai ką parodysiu.“ Man pasidarė įdomu, ką ta keista Undinė įdomaus gali parodyti. Galvoje sukosi viena mintis. Kur jinai mane nuves ir ką su manimi padarys? Mes vis ėjome, nusileidome laiptais žemyn, vėl ėjome bauginančiu koridoriumi, kol jo gale pamačiau duris. Undinė pirma įėjo į tamsųjį kambarį, o po kelių minučių ir mane pakvietė. Įėjusi į ten išgirdau balsą verkiančio vaikino, kuris Undinės prašė, kad jo nežudytų ir jam nieko blogo nedarytų. Aš pati išsigandau. Sukaupusi drąsos priėjau prie Undinės ir jos paklausiau, ką jinai verkiančiam žmogui darys. Jinai atsisuko į mane su šypsena ir paaiškino: „Aš jam nieko blogo nedarysiu, tik, kaip ir jis kartais elgėsi su kitais, aš… truputį paskriausiu.“ Undinė man liepė nusisukti ir nežiūrėti. Man buvo smalsu. Po kelių minučių vėl išgirdau, kaip verksmingas balsas prašo nežudyti. Undinės balsas ramina nebijoti, nes neskaudės. Vyras ėmė rėkti: „Ne!” Po kelių minučių atsisuku ir matau, kaip Undinė laiko rankoje gal dešimt kartų sumažėjusį vyro kūną. Undinė paklausė, kodėl aš atsisukau. Atsakiau, kad negalėjau neatsisukti, kad nesuprantu, kodėl ji taip pasielgė. Kaip tik jai pasakiau tai, man atsakė, kad taip ji pasielgia su per daug save aukštinančiais žmogeliais ir liepė išeiti, niekam nepasakoti, ką mačiau tame tamsiame kambaryje. Nebegrįžau į pamoką.
Kai po pamokų ėjau namo, galvojau, kad niekada nebenorėčiau sutikti bauginančiai dainuojančios Undinės. Ir dar buvo smalsu, kodėl būtent mane ji išsikvietė. Juk nevaidinu esanti kažkuo ypatinga. Nuo to laiko niekada jos ir nebemačiau, ir tokio dainavimo nebegirdėjau. Gal tai buvo perspėjimas? Niekam nelinkiu sutikti tokios Undinės.
Miglė Onaitytė (11 kl.)
***
Atitvarai į mano širdį
Jie neatsiveria visiems,
Bijau aš meilės kaip mirties
Tačiau širdis paklūsta tau.
Kiekvieną kartą, kai sakau ,,gana!”,
Širdis suvirpa ,,gal dar ne?”
Tuomet ir vėl tai iš pradžių,
Pavirsta liūdesiu skaudžiu.
Sutrikus siela nerimauja,
Atrodo nėr prasmės gyventi.
Nėra daugiau, kas tuštumą viduj
Užlopyti kaip skylę lopu gali.
Širdis – tai mūsų sielos randas,
Kurį suprast mažai kas vertas.
Austėja Dūdaitė (10 kl.)
***
Kodėl pilnatis balina plaukus?
Kodėl nakties oras praslysta tarp pirštų?
Kodėl išėjai nepalaukusi?
Kodėl leidai mus hiacintams užmiršti?
Kodėl dangus be žvaigždžių pabarstukų?
Kodėl nebus dainuojančio vėjo?
Kodėl išsilenkęs žaibas sušuko?
Todėl, kad tau manęs nereikėjo.
***
Laumžirgiui gaudant jau brėkštantį rytą
Švelniai spindulius renka gležni sparneliai.
Pievai nušvis vitražu nematytu.
Saulės seserys pienės galvutes kelia.
Nepastebi niekas senuko rudens.
Lėtai artėjančio vėjo nejaučia.
Jis žylančias pienes nudrėks kai sutems,
Atslinkus rudenio ūkanai graudžiai.
***
Vasara gal vėl kartosis?
Jei būsiu saulės spindulys,
Aguonos lauksiu kol pražys.
Joms kasdien baksnosiu nosis.
Jei būsiu pievų aguona…
Ar tokio grožio būt galiu?
Įpinsiu siūlus spindulių
Į saulėlydžio raudonį.
***
Vakarą dulkėtą tvankų
Drobė debesų užkloja
Mirštantį rugpjūčio dangų.
Virpančios avietės krinta.
Viržiai galveles linguoja.
Kasos spindulių išpintos.
Šešėlių menuetas
Ant miegančios bažnyčios plytų
Laibi šešėliai šoka menuetą.
Kad niekas tik nepamatytų!
Ant miegančios bažnyčios plytų
Tiek batų net nenuvalytų.
Pagal žvakelių mirkčiojimą lėtą
Ant miegančios bažnyčios plytų
Laibi šešėliai šoka menuetą.
Dangiškai gardaus torto receptas
Plonai iškočioti meduolinę saulę.
Padengti plakta debesų grietinėle.
Užtepti vanilinio spindulių kremo.
Apibarstyti vaivorykštės milteliais.
Išminkyti tris kamuolinius debesis.
Juos uždėjus aplieti mėlynu glaistu.
Papuošti cukrine lėktuvo juostele
Ir praskrendančia baltaplunksne žuvėdra.
Įkaitinus dangų iki saulėtekio
temperatūros kepti tris minutes
kol oras prisipildys rytmečio laimės.
Paskutinis lapų šokis
Tavo iškvėptas oras slysta
seno kamieno žieve.
Su manuoju maišosi.
Spyglių plaukais pageltusiais
vėjas dengia veidus pušų.
Šokdami juk gali numirti
lapai, raudonom sukniom.
Matau, kai nusigręžiu, –
tu – šešėlis pranykstantis.
Vis garsiau kaštonai bumbsi.
Žemuogių pieva
Pievoje batais šlapiais
vaikščiojo rytas.
Rasos lašelis
prigludęs prie žemuogės
raudono skruosto
kraujo lašu pavirsta.
Iš kur šitoks saldumas
žemuogių kraujo?
***
Iš dangaus žuvėdra
panoro apsiausto,
sidabriniais kraštais.
Užkabinus sparną
mėnulis nuslydo
nuo žvaigždžių pakabos.
Jie smigo į bangas.
Jūroje jau daugiau
nakties nei žemėje,
kur kviečių blakstienos
laiko saulėtekį.
Dar stipriau upeliai
spiriasi į krantus,
apšviesti spindulių.
Tik kam tolumoje
pasipuošęs juodai
debesis išneša
trupančią plunksnelę?
