Kasmet Lietuvos leidyklos išleidžia tūkstančius naujų knygų. Jų didžiuma papildo bibliotekas. Kaip nepasiklysti tokioje daugybėje leidinių? Kiekvienas elgiamės savaip – skaitome rekomendacijas, kritikų straipsnius, kalbamės su draugais, klausomės įvairių laidų, naršome internete ir socialiniuose tinkluose…
Tikimės, kad jums padės ir ši nauja mūsų rubrika. Čia pristatysime 2022–2023 metais bibliotekos fondus praplėtusią literatūrą. Daugiausia grožinę.
Oksanos Zabuzhko romanas „Užmirštų „sekretų“ muziejus“ neabejotinai iš tų, pačių pačiausių.
Iš parašytųjų tarsi neturint pasirinkimo. Tarsi savo krauju, bėgant ir pristabdant, klupčiojant ir vėl lekiant. Tarsi ne autorė plunksną būtų vedžiojusi, o atvirkščiai – vos spėjusi paskui ją.
Todėl ir skaitant emocijos liejasi per kraštus. Todėl esi priverstas trumpam padaryti pertrauką. Nes jų tiesiog per daug, per stipru (kita vertus, ar išvis gali būti per stipru?).
7 metai rašymo. Daugiau kaip 700 puslapių romano, kuriame, kaip sako autorė, tikra viskas – išgalvoti tik veikėjai. Viskas iš tikrųjų vyko skirtingiems žmonėms. Ir gali pasikartoti, nes tokia tikrovė.
Garsi Ukrainos televizijos žurnalistė Daryna, kurianti laidas „Diogeno žibintas” apie tyliai gerus darbus darančius paprastus žmones, atsitiktinai išvysta seną fotografiją. Joje užfiksuoti dėl šalies laisvės su sovietais kovojantys partizanai po Antrojo pasaulinio karo. Tarp jų – ypatinga šviesa švytinti Olena Dovhan. Daryna pajunta, kad čia slypi nepaprasta istorija, ir nutaria ją atskleisti…
O mums kaip dangaus dovana nukrinta nuostabus romanas, apimantis tris moterų kartas, septynis Ukrainos dešimtmečius – iki 2004-jų.
Ir galvojasi, kad ne taip jau labai skiriasi Lietuvos ir dabar už savo laisvę vėl priverstos kariauti Ukrainos kelias – praėjome kone tuos pačius pragaro ratus. Per tuos 70 metų čia – mus „gelbėti” pasišovę sovietai, vokiečiai, vėl sovietai. Pas juos – lenkai, sovietai, vokiečiai, sovietai. Ir taip, mums pasisekė, nes išvengėme holodomoro.
Tad ką turime puikiosios epopėjos puslapiuose?
Istoriją apie į mėšlą nuolat murdomus žmones, kurie galiausiai patys savęs nebemato ir ima painiotis, kur Dievas ir kur velnias. Apie žūstančius principingus stipriuosius ir gajus prisitaikėlius. SSRS primestą baimę gyventi, priimti sprendimus ir iškreiptą pasaulio suvokimą. Tremtis ir sutryptus likimus. Į psichiatrinę uždaromus užsispyrėlius, tesiekiančius tiesos ir teisybės. Kovotojo geną. „Sekretus” mene ir nespėtuose sudeginti archyvuose.
Žmones, suteikiančius prasmę gyvenimui. Politinį nihilizmą ir visagalį pinigą. Liaudį, žiniasklaidą ir valdžią. Principus ir parsidavėliškumą, karjerizmą, abejingumą. Laikus, kurie iš esmės nesikeičia – tik priemonės ir kostiumai. Kasdienius iššūkius žmogiškumui.
Meilę, kuri tiesiog negali išnykti be pėdsako, ir išdavystę.
Baigtinę sapnų aibę. Nematomus siūlus, prasidėjusius iki tavęs ir kažkur nutįstančius jau po tavęs. Mums padedančių mirusiųjų armiją. Atmintį. Moterų atsaką žiaurumo, netekčių, kraujo upių, melo, naikinimų, beprasmybės ir besisukančio Golgotos rato epochai.
Ačiū, „Alma littera“. Už puikų vertimą – Zitai Marienei.
Oksanos Zabuzhko romaną „Užmirštų „sekretų“ muziejus“ kviečiame užsisakyti bibliotekoje.
Primename, kad knygą galime nemokamai atsiųsti ir iš bet kurios Lietuvos bibliotekos.
Asta Sarapienė
Komunikacijos koordinatorė
