1941-ųjų pavasaris, Didžiojoje Britanijoje nematyti karo pabaigos. Gven Deivis – santūri, nekalbi, griežto būdo sodininkė – pabėga iš bombarduojamo Londono į užmiesčio dvarą vadovauti Ūkininkių armijos septynių merginų grupei. Jų tikslas – pakeisti kariauti išvykusius vyrus, auginti daržoves ir rūpintis žemės ūkiu.

Tačiau čia jos ne vienos. Visai greta apsistojęs būrys kanadiečių kareivių. Prašmatniame pilko mūro pastate su pokylių sale ir krištoliniais sietynais vyrai neramiai laukia įsakymo vykti į frontą.

Dvaras tampa priebėga nuo karo baisumų, jame kareiviai ir ūkininkaujančios merginos praleidžia tris mėnesius dirbdami, linksmindamiesi, ilgėdamiesi artimųjų ir iš naujo pamildami. Tačiau ore tvyro laikinumo nuojauta.

Dvaro valdoje Gven aptinka apleistą sodą, ir jo skaudi praeitis ima skambėti kaip pamėkliškas naujųjų šios vietos gyventojų likimo aidas. Rožės, lelijos, narcizai, vilkdalgiai – po daugelio metų čia vėl pražystančios gėlės tampa svarbiais simboliais, padedančiais Gven papasakoti savo istoriją ir karo akivaizdoje įžvelgti naują gyvenimo prasmę.

„Pasakojimas apie ilgesį, gyvenimą ir mirtį – dalykus, be kurių neapsieitų nė vienas puikus sodas.“
Morning Star-Telegram