Tęsiame prisiminimų ciklą su buvusiu Lietuvos Sąjūdžio Panevėžio tarybos pirmininku, leidinio „Laisvas žodis“ redaktoriumi ARNOLDU SIMĖNU.
***
Dabar dažnai gali išgirsti vertinimą – visi rusai kalti dėl jų valdžios nusikaltimų Ukrainoje. Sunku vertinti. O kaip tada su tais, kurie priešinasi, kurie jau yra teismų pripažinti kaip „užsienio agentai“? Pavyzdžiui, aktorė Lija Achedžakova, nuo pat 2014 metų viešai teigusi, kad rusija vykdo nusikaltimą? Keisčiausias man, žinoma, motinų ir žmonų nusiteikimas – jos ne protestuoja dėl žudančio karo, o ieško teisybės dėl išmokų už žuvusiuosius…
Užsiminęs apie pasipriešinimą valdžių rusijoje, baltarusijoje nusikaltimams, nejučia nukrypstu į savo atmintį, patirtį, kurią davė Sąjūdžio metai.
Tos kelios kupiūros iš prisiminimų gal paaiškins, kodėl mums dabar sunku suprasti tuos milijonus rusijos gyventojų, užhipnotizuotų it banderlogų, paklusniais žingsneliais tipenančių putiniškam smaugliui į nasrus.
***
Į M. Gorbačiovo 1985 m. paskelbtą „perestrojką“ buvo reaguojama labai keistai. Dvi – Vilniaus ir Maskvos – televizijos ją atspindėjo skirtingai. Iš Maskvos TV švietė „Perestrojkos prožektorius“, primenantis satyros kino žurnalą, transliuojamos visokios laidos apie kai kurių negerovių ieškojimus, o Vilniaus TV visus šildė olimpine ramybe ir tarsi siūlė nesiskubinti. Atrodė, kad ir vietiniai partiniai bonzos taip pat buvo pasirinkę kelią „nesiskubinti“. Jie buvo ypač įpratę prie dažnų prabangių laidotuvių, todėl elgėsi įprastai – o gal čia viskas ilgai ir netruks?
Pamenu, nuotaikos buvo dvejopos. Kėlė nuostabą ir nepasitenkinimą, kad apsnūdusi tarsi iš tradicijos „vakarietiškesnė“ Lietuva. Tiesa, raminomės – latvių dar irgi nesigirdėjo. O estai jau sublizgėjo dainų šventėje… Tai tiek apie bendrą išorės vaizdelį.
Iš tikrųjų vietos komunistų vadams nebuvo lengva imituoti „persitvarkymo ir naujų metodų ieškojimo“. Kaip čia ieškoti, jei nežinai ko?
***
Panevėžyje „ieškojimai“ pasireiškė Respublikos gatvės suniokojimu: nugriauti puikūs XX a. pradžios raudonų plytų nameliai, nupjauti medžiai prie J. Balčikonio gimnazijos, pradėta tiesti gatvė nuo partkomo skersai senąją centrinę dalį Kristaus Karaliaus katedros link. Miestelėnai juokavo: „Sekretorius, išėjęs iš partkomo, galės matyti kleboną, išėjusį iš katedros, ir pamojuoti jam. Nieko nedarysi – perestrojka, glasnostj, pliuralizm…“
Tačiau tada, atrodo, partkomas padarė klaidą, išprovokuodamas piketą prieš savo langus. Etnologė Vitalija Vasiliauskaitė su kompanija ant nupjautų medžių kelmų uždegė žvakeles – ir stovi gedulingai. Ir ką tu jiems? Negi kviesi miliciją? Perestrojka – kad ją kur!
O čia dar architektai pakėlė triukšmą dėl gatvės atšakos „Partkomas – Katedra“ tiesimo…
***
Vykdomojo komiteto (dabar – miesto savivaldybės) mažojoje salėje buvo ankšta ir karšta. Valdžia gynėsi ir mojavo senų senovėje patvirtintu generaliniu miesto planu – suprask, negalime nukrypti. Jauni architektai siūlė savo versiją – sukurti pėsčiųjų zoną Respublikos, R. Čarno (dabar – Vasario 16-osios) gatvių atkarpose iki Lenino aikštės (dabar – Laisvės). Auditorija net suūžė iš pasitenkinimo, kažkas pasiūlė pakeisti miesto vyriausiąjį architektą ir dizainerį. Jie vėliau buvo pakeisti, o štai pėsčiųjų zona Panevėžyje taip ir neatsirado. O kaip ji būtų laiku ir vietoje!
Beje, neatsirado ir grandiozinė skulptūra, atrodo, pavadinimu „Darbininkas ir inžinierius“. Laimei, nes bet ką patvirtintą popieriais nugriauti visada atsiranda neįveikiamų kliūčių. Apie paslaptingą kėslą „papuošti“ miesto parką maždaug toje vietoje, kur dabar iškilusi „Kalnapilio“ arena ar „Impuls“, iš kažkur sužinojo Alfridas Pajuodis. Jis ir sukėlė šaršalą. Kažkodėl vietos kompartijos vadovas Narimantas Vaitkevičius labai tos skulptūros norėjo. Dabar sakytume, „buvo suinteresuotas“. Aiškino, kad reikia įsisavinti Maskvos skirtas lėšas, kitaip ji būsianti išvežta kitur. Vėliau sužinojome: taip ir atsitiko – tą nemažą bronzos gabalą priglaudė estai.
Tokie spontaniški pasipriešinimai valdžios valiai gal ir nebuvo tokie garsūs, kažką nulėmę, tačiau reikšmingi. Kaip starto ženklas. Ir man regis, jo neišgirdo vietinės okupacinės struktūros, nes buvo užsiėmusios – bandė išspręsti, ką reiškia naujas rebusas iš Maskvos – perestrojka.
***
Dabar, jau po tiekos metų, su geraširdiška šypsena prisimenu atsakingojo Sąjūdžio Panevėžio sekretoriaus šviesios atminties Algio Plitninko politšvietimo valandėles. Kalbiesi, būdavo, su juo būstinėje, kalbiesi… Staiga apsidairai – o Algio jau nebėr, šnekučiuojiesi vienas pats. Pro langą pamatai jį, jau pasigavusį sovietų karininkus lakūnus ir aiškinantį, jog „Sąjūdis geras, ne prieš rusus, tik padeda perestrojkai“. Toks tat buvo pradinis darbas su kitataučiais.
Pamažu spontaniški žmonių pilietiškų nuotaikų ženklai virto organizuotais piketais arba kitokių formų akcijomis. Ypač jų padaugėjo antraisiais Sąjūdžio – 1989 – metais. Natūralu. Jau kiek reikėjo ir galėjo susikurti Sąjūdžio rėmimo grupių, tiek jau ir atsirado. Susibūrusių darboviečių, t. y. buveinės, ir profesiniu pagrindu. Taigi vadinama visuomeniniu judėjimu organizacija – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis – tada jau turėjo struktūrą ir visą mechanizmą bet kuriai veiklai.
Apie pokario partizanus išsižioti dar buvo pavojinga. Leista kalbėti tik apie stalinizmo aukas. Ir tai – tik apie represuotus Lietuvos komunistų veikėjus (pvz., Z. Angarietį viešai valdžia paminėjo net mitingu Vilniuje prie paminklo).
Vienok, tikrosios patriotinės nuotaikos, 1985 m. prasiveržusios „Žalgirio“ kovomis su Maskvos CASK, besitęsusios „Roko maršu per Lietuvą“, ekologinėmis akcijomis, 1987 m. Laisvės lygos mitingu prie A. Mickevičiaus paminklo Vilniuje, palengva pradėjo sėlinti į labiau draudžiamas zonas.
***
Kiekvienas Sąjūdžio Panevėžio komitetas rodė savo judesius. Julius Beinortas ir jo vadovaujamas Ekologinių problemų komitetas surengia tarsi nekaltą, gamtos būkle ir tarša susirūpinimą deklaruojantį piketą. Tačiau – kur! Prie karinio aerodromo dirbtuvių Skaistakalnio parke. Ką tai reiškė? Ogi, išvertus plakatų iš pirmo žvilgsnio nekaltus tekstus į tiesioginę kalbą, tai reiškė: „Ką jūs čia, atsibastėliai, veikiate mūsų parke? Kodėl teršiate mūsų gamtą? Ir apskritai jums laikas namo“. Pikete dalyvauja ir aerodromo vadai, mandagiai atsakinėja į klausimus, žada neteršti gamtos. Mes taipgi mandagiai klausinėjame ir išklausome. Tačiau… tikrasis dialogas negirdimas tvyro kažkur virš galvų.
Kiekvienas panašus žingsnis zondavo, buvo tarsi kartis einant per pelkę. Lyg tikrinant, ar dar yra takas priekyje, o gal jau reikia stabtelėti ir ieškoti variantų. Žinoma, niekur nepasidėjo privilegijų, įvairių prekių deficito ir panašios problemos, tačiau jų kėlimas buvo tapęs savotiška priedanga kur kas rimtesniems siekiams.
***
Kuo toliau, tuo drąsiau ieškojome to tako. Laisvėjo žodis, laisvėjo veiksmai. Praėjus vos savaitei nuo sovietų sąjungoje labai populiarios Moters dienos šventės, kovo 16 dieną Diana Varnienė jai būdingu rimtu veidu Sąjūdžio tarybos posėdyje pareiškia su Rima Rimšiene organizuosianti kareivių motinų piketą. „O tai ką, motinos negali domėtis savo vaikų ateitimi?“ – klausia retoriškai, o akyse žybsi šelmystė. Kodėl gi ne – gali! Iš tikrųjų, pasirodo, renginuką sumanyta įgyvendinti prie karinio komisariato. Sunku buvo patikėti – prie okupacinės armijos štabo!
Ir piketas įvyko. Sumaniai Dianos diriguojamas, todėl neišvengiamo emocijų protrūkio išvengta. Vien ko verta organizatorės žodžių ekvilibristika: „Gerbiamos moterys, netriukšmaukime, mes gi norime paklausyti, ką atsakys gerbiami karininkai, o jie nori paaiškinti…“ Ir gerbiami karininkai aiškino, kodėl lietuviai turi tarnauti ne Lietuvoje… Tiesa, minioje buvo smagiai įsikomponavę ironiški plakatai: „My vas osvoboždajem ot obiazannosti nas zaščiščatj“ („Mes jus atleidžiame nuo pareigos mus ginti“ – rus.) arba – „Išvaduotojai“, laikas namo!“
Tuomet tai jau buvo pakankamai drąsu. Nepaisant net to, kad vos prieš mėnesį Sąjūdžio Seimas Kaune, iškilmingame posėdyje Vasario 16-osios proga, jau priėmė deklaraciją, kurioje nurodytas aiškus Nepriklausomybės atkūrimo siekis. Betgi dar net po ištisų metų, 1990 m. sausio 24 d., Lietuvos komunistų vadas A. M. Brazauskas susitikime su komjaunuoliais apie okupacines kariuomenės išvedimą tebekalbės: „Mes viską vertiname tik vienu požiuriu: kad tik lietuviai tarnautų Lietuvoje ir – lauk okupacinę kariuomenę. Atsakykite man į paprastą klausimą: o kas gi gins Lietuvą?“ Nuo ko – nepasakė…
