Neverkiau, iš pykčio ir nevilties akys degė, buvo sausos.
„Kodėl kažkas tokio turėjo nutikti būtent man?” – pykau.
– Šok! – išgirdau įsakmų Nikolo balsą, ištraukusį mane iš savigailos liūno.
– Kur?
– Nuo tilto!
– Bet aš nemoku plaukti! – klykiau susiriesdama link kelių.
Balsas buvo tarsi svetimas, persigandęs, isteriškas. Skruostus ir akis degino ledinis vėjas.
„Pažadėjau tėčiui neprisidirbti, velniai rautų! Kaip aš taip galėjau? Vis tas mano naivumas.”
– Baik savęs gailėtis ir šok nuo to prakeikto tilto! Tiesiog patikėk manimi! – vėl užriko Nikolas, ištraukdamas mane iš žaibišku greičiu galvoje lekiančių minčių…

Alexandra buvo tikra – nuolat iš nelaimių glėbio ją traukiantis Nikolas, nėra paprastas jaunuolis, o jos jausmai jam – tikri. Todėl jie privalo eiti vienu keliu ir jai visai nesvarbu kas jis, Angelas ar Demonas. Svarbiausia, kad jis šalia.