Kino ir teatro aktoriaus Sauliaus Sipario gyvenimas primena amerikietiškus kalnelius. Jame – daug stačių įkalnių ir svaigių nuokalnių. Atradimų ir praradimų. Džiaugsmo ir skausmo. Koks iš tiesų yra tikrasis Saulius Siparis?

Mylima babytė savo anūką vadino trečios kartos komediantu, juk jo senelis ir mama buvo aktoriai, tėvas – operos solistas. Vieną dieną, baigęs vidurinę ir pasiryžęs studijuoti teisę, jis stabtelėjo prie tuometinės konservatorijos ir, laimė, nutarė tapti aktoriumi. Vieni pamena jį dabartinio Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje, kiti – kaip Lietuvoje amerikiečių filmuotų juostų herojų, treti kvatojo iš jo replikų „Domino” komedijų teatre.

Saulius Siparis apie savo gyvenimą pasakoja atvirai, nevengdamas autoironijos ir neslėpdamas jausmų. Apie neįtikėtinas savo protėvių istorijas ir artistų dinastijos legendas. Apie tai, kaip teko vaidinti kitą dieną po mamos laidotuvių, o nuo scenos, kur ji buvo pašarvota, grindų niekas taip ir nenuvalė žvakių vaško. Apie senojo teatro bohemą, kurios dvasią dar spėjo pajusti, ir pokalbius su teatro mohikanais. Apie nuotykius Lietuvos kaimuose ir dieną, kai teko atsidurti Sibiro kalėjime. Apie pirmaisiais nepriklausomybės metais ištuštėjusias teatro sales, kai scena nebemaitino ir teko… kepti bandeles. Apie Lietuvą užplūdusius pigios darbo jėgos ieškančius kino kūrėjus, kai prieš kameras pats atliko triukus ir šaudė, o vėliau net skrido į Holivudą, tik po kelių dienų grįžo nieko nepešęs. O moterys? Lakios fantazijos dramaturgo vertas meilės keturkampis, išardęs pirmąją santuoką, skaudžios antrosios skyrybos ir… pirmoji meilė, vėl įsižiebusi po keturiasdešimties metų.

Jis visą gyvenimą laukė savo Fortūnos. Ir vieną dieną ji pasirodė.