Kovo 30 d. (pagal grigališkąjį kalendorių) minime rašytojos, visuomenės veikėjos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimtadienį. Ji gimė 1861 m. senuoju stiliumi kovo 18 d., prieš 162 metus.
Su džiaugsmu prisimename charakterio savybes ir paskatas asmenybės, kelrodės figūros, pasak buvusio kultūros ministro Arūno Gelūno, „vienos pirmųjų mūsų istorijoje moterų, taip galingai ir daugiaplaniškai besireiškusios kultūroje“.
Atkakliųjų veislės idealistė
„Esu atkakliųjų veislės“, – rašė Bitė. Atkaklumas lydėjo jos idealistinį užmojį, viso gyvenimo pastangą rinkti lėšas, šelpti gabius neturtingų tėvų vaikus leisti į mokslus, išaugusį į „Žiburėlio“ draugijos veiklą. Bitės įkurta draugija veikė 1894–1940 m., padėjo neturtingų valstiečių vaikams, rašytojams, publicistams, menininkams.
Štai kaip apie veiklos pradžią rašo Bitė: „Sodžiaus inteligentai (…) ne sykį matė, kaip gabiausi liaudies vaikai dėl savo tėvų nesupratimo, o didžiau dar dėl savo tėvų vargingo padėjimo buvo verčiami palikti be mokslo. (…) Apie 1889 m. pasipynė gabus vyrukas, dvaro darbininko sūnus, kuriam reikėjo padėti mokslus eiti.“
Abu su broliu pradėjo rinkti aukas iš tėvo svečių: „Sakysime, svečiai prie staliuko bevalgą, bejuokaują, visokius šposus bekrečią, mes su broliu pasikeisdami, prieiname tai prie vieno, tai prie antro, plakančia širdimi, nedrąsiai, bet tvirtai pasiryžę atlikti, ką sau priederme pasistatėm, ir išguldome visą reikalą. Svečiai nė krust. Tarsi mūsų prakalbos visai negirdėję arba visai jos turinio nesupratę. Tik jų veidai apsivilkdavo tuomet kaži kokia tarsi medine ar popierine kauke. Užkaitusiais skruostais, degančiomis ausimis, virpančiomis ašaromis po vokais pasitraukdavom ir mes nuo jų. Kitą sykį aš neišlaikydavau ir, išbėgusi į antrą kambarį, šluostydavausi kaži kodėl ašaras“ (Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, „Krislai“).
Idealizmas lydėjo viso jos gyvenimo tikslus ir darbus tautos labui. Bitė rašo apie „anų laikų veikėjus“ siejantį kilnų jausmą: „Pagarba, pasitikėjimas, užuojauta, taip pat savo nuvargintos tautos milžiniška, ribų nežinanti meilė, šviesesnės ateities troškimas, viskas kilniausia ir gražiausia, rodosi, susipynė ir mus įpynė į kažkokį išsvajotą, gal senelių kapuose užburtą… sapną“ (Raštai, I t.).
Nuoširdžiai mylima kuklumo mokytoja
Teisininkas, visuomenininkas Motiejus Čepas atsiminimuose panelę Gabrielę vadina „žymia Lietuvos patriote“. Jis pastebi Bitės kuklumą.
Pasakoja, kaip svečiavosi su kitais svečiais Petkevičių namuose. „Po pusryčių Bitė pasiūlė pasivažinėti poromis, burtais paskirtomis. Man į porą burtai nulėmė pačią Gabrielę. (…) Kai susėdom važiuot, (…) Bitė tarė: „Burtai nuskriaudė tamstą.“ „A! Kaip tik laimėjau. Kai kas gal man net pavydi.“ „Ko tokio?“ „Tete a tete skrist vienu du su žvaigžde“. „Perdedi, mano mielas“. „Kylanti lietuvių literatūros žvaigždutė, – pasiteisinau. – O kas sulenkėjusį vokietį padarė lietuvių bičiuliu?“. Bitė vėl mažina savo nuopelnus. „O kas neturtingų tėvų gabius vaikus leist į mokslą padeda?“, klausiu. Ji vėl: „Dar nė vieno neišmokslinau“. „Ne iš karto bitė korius pripildo medum“, – pabrėžiau aš.“
JAV visuomenės veikėjos Dianos Vidutis mama Danutė Gražina Bieliauskienė besimokydama Panevėžio gimnazijoje vienus mokslo metus gyveno pas Bitę. 2011 m. bibliotekos prašymu ji atsiuntė mamos atsiminimą apie laiką pas Bitę (jie niekur nepublikuoti).
Bendraudama Bitė „buvo gera, bet principinga, tai darė įspūdį. Tyli, ramus balsas, bet reikalaujanti. Kalbėjo tyliai, jokio šauksmo“. Kalbėjo apie mergaičių kuklumą ir išsilavinimą, mokydama etiketo prie stalo ar kaip bendrauti su suaugusiaisiais sakė „kalbėti kaip mažiau ir ne apie save“.
Mokytojas Venantas Morkūnas, gimnazijoje dirbęs 1920–1941 m., taip prisimena literatūros mokytoją, inspektorę Bitę: „Rimtos laikysenos, susikaupusi, kiek paskendusi savo mintyse. Neteko girdėti jos balsiai juokiantis, bet ir nusišypsodavo ne taip jau dažnai, tačiau maloniai ir patraukliai, galima sakyti – motiniškai.“
Pasak jo, dėl savo nuopelnų tautinio atgimimo, pedagogikos ir literatūros srityse Bitė buvo apsupta daugumos mokytojų dėmesio ir pagarbos. „Mokytoja mokinių buvo nuoširdžiai mylima ir turėjo didelį autoritetą“ („Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija atsiminimuose“, 2007 m.).
Geroji viltis
„Gyvenu kaip visuomet, gera Viltimi,“ – rašė Bitė. Tos gerosios vilties visada galima semtis iš jos paliktų raštų, grožinės kūrybos, amžininkų atsiminimų, palikimo tyrinėjimų. Pernai pristatytas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos inicijuotas režisierės Agnės Marcinkevičiūtės dokumentinis filmas „Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, žmonės ir laikas“, kuriame išvystame vietas ir žmones, dabar Lietuvoje saugojančius Bitės atmintį.
