Kanados internatinėse mokyklose, kurioms vadovavo daugiausia Bažnyčios tarnai ir kurios veikė iki pat XX a. pab., ilgus metus žeminti ir prievartauti vietinių tautų vaikai, kuriems prireikia daug jėgų atsitiesti ir išeiti iš skriaudos rato, nes nuskriaustieji skriaudžia kitus.

Sniege rastas dvidešimt vienerių inukas Toby Obedas mirė 26-ą kartą. Tąsyk iš tikrųjų patvirtinta mirtis. Po kelių mėnesių dirbtinės komos per stebuklą sugrįžo į gyvenimą, bet praradęs abi kojas ir ranką. Pirmą kartą Toby mirė, kai atskirtas nuo tėvų pateko į internatinę mokyklą.

Lenkų žurnalistės Joannos Gierak-Onoszko knygoje ,,27 Toby Obedo mirtys” – tikros istorijos apie vietinių Kanados tautų vaikus iš internatinių mokyklų, kurioms dažniausiai vadovavo Bažnyčios atstovai. Tai, kas jose dėjosi, visam laikui paveikė buvusių mokinių, vadinamų išlikėliais, ir jų šeimų gyvenimus. Istorijos vadovėliai apie nusikaltimus tylėjo ištisus dešimtmečius, bet jau kurį laiką vyksta teismai, išmokamos kompensacijos, buriasi terapinės grupės. Autorė pasakoja apie pažeminimą ir prievartą – traumas, kurias vaikystėje patyrę žmonės vėliau ilgus metus bando atsitiesti. Skriaudos ratas sukasi, nes pažemintieji žemina kitus. Vis dėlto vilties teikia stiprios asmenybės, atsikovojančios orumą, pasipriešinančios smurto inercijai ir klojančios naujo gyvenimo pamatus.

XIX amžiuje visoje dabartinės Kanados teritorijoje buvo išplėtotas internatinių mokyklų tinklas. Siekdama atversti vaikus į krikščionybę, įskiepyti vakarietišką darbo etiką ir sėslų gyvenimo būdą, vietos valdžia atskirdavo juos nuo tėvų. Mokiniai greitai suprasdavo, kad jų kūnas – lyg Šventosios Dvasios buveinė, o ją valdyti gali tik Bažnyčios tarnai. Mokyklų, kuriose vyko nusikaltimai, suskaičiuota 136, jos veikė iki pat XX amžiaus paskutinio dešimtmečio. Internatuose gyveno mažiausiai 150 tūkstančių mokinių.