Politika Lietuvoje dažniausiai yra interpretuojama remiantis nusistovėjusiomis politikos analizės taisyklėmis. Tačiau komunikacinis politikos aspektas lieka nuošalėje, nors daugelis sprendimų, vertybinių pasirinkimų, taktinių ar strateginių žingsnių yra nulemiami būtent komunikacinių santykių pasėkoje. Taigi, komunikacinis politikos aspektas Lietuvoje lieka neištirtas.

Siūlomas kolektyvinis darbas ,,Politikos ir komunikacijos sankirtoje: tendencijos, diskursai efektai” būtų skirtas plačiam komunikacinių politikos raiškos galimybių analizavimui. Santykiai tarp valdžios šakų: Seimo frakcijų bei politinių partijų, Prezidento ir Seimo, Vyriausybės ir Prezidento tai visų pirma komunikaciniai santykiai, pavirstantys galios prezentacijomis bei valdžios raiškos sąlyga viešojoje nuomonėje. Seimo debatai bei komunikacinės taktikos tarp frakcijų. Partijų saviraiška viešumoje, politikų bei politinių lyderių komunikacija tarpusavyje bei su visuomene. Politiniai viešieji ryšiai bei propaganda, agitacija bei reklama tampa kasdieniu politikos atributu. Žiniasklaidos vaidmuo ir kaip tarpininko ir kaip iniciatyvaus politikos dalyvio reikalauja atidaus tyrimo. Pagaliau stilistika ir retorikos pokyčiai politikų kalbose – visa tai yra mūsų politinės komunikacijos interesų rėmuose.