„Jaunųjų kūrėjų tribūna NEVĖŽIS“ pradeda vienuoliktąjį sezoną. Pirmajame šio sezono rinkinyje – „nuo kūrybos pradžių pradžios iki daugiaspalvio, netikėčiausiomis kalbos figūromis prismaigstyto teksto, nuo tyro vaikiško pasaulio vertinimo iki dramatiškos savirausos“, sako „Jaunųjų kūrėjų tribūna NEVĖŽIS“ projekto iniciatoriai.
Čia kas mėnesį dalinsimės jaunųjų kūryba. Skaitykite, įsikvėpkite, kurkite!
Jorė Palskytė (5 kl.)
„Kurti pradėjau netikėtai – automobilyje. Ilga kelionė, žvilgsnis per langą ir minčių liejimasis. Tad štai taip gimė pirmieji eilėraščiai. Jų kūrimas yra kaip atsipalaidavimas bei savęs atradimas. Kviečiu visus klausytis savos širdies ir daryti tai, ko trokštate“.
Jorė Palskytė, galima sakyti, dviguba debiutantė: ir mūsų projekte, ir, apskritai, skaitome jos pirmuosius bandymus. Linkime sėkmės! Ją pastebėjo Audronė Tichanavičienė, dabar jau – Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijos mokytoja.
Katytė, vardu Krolenko Mažame name, tenai už kampo, Gyveno katytė, vardu Krolenko. Sena katytė buvo ji, Bet vis tiek labai sparti. Ji švelni kaip pienės pūkas. Ir miela, ir ne perdūkus. Ogi žaisti mėgo ji Ir išdykus, ir graži. Miela katytė buvo ji. Bet kaip bebūtų – nerangi. Va, šįryt užkliudė vazą. Ir nubėgo pažaist į pliažą. Kad kokia ji bebūtų: Ar pikta, ar linksma. Nerangi ar švelni, Mylėsiu ją visada! Berželis Mažas berželis augo tenai. Draugų neturėjo, kalbu rimtai. Augo berželis liūdnas ir vienas. O jo sula skani kaip ir pienas. Žiemą, vasarą vienas kaip pirštas. Kas bent neliūdina – vis tiek nepamirštas. Stovi vienas ir ašaroja. O jo mintys aplinkui bėgioja. O vieną dieną atskrido gražuolis. Ir, pasirodo, ten gandras geruolis. Jis pasisiūlė tam beržui padėti. Ir po šiai dienai truput pralinksmėti. Mažas berželis augo linksmai. Draugą jau turi, kalbu rimtai. Augo berželis linksmas ir nebe vienas. O jo sula vis dar skani kaip ir pienas. Voriukas ir mergaitė Tamsiam kampe voriukas tupėjo. Į mažą mergaitę liūdnai žiūrėjo... Mergaitė voriuko visai nematė, Ji skaitė knygelę apie juodą katę. Voratinklio siūlu palipęs arčiau, Voriukas paprašė skaityti garsiau. Maža mergaitė voriuko bijojo, Pamačius ,,pabaisą“ skaityti nustojo. Voriukas nuliūdo ir sako rimtai: - Kas bijo vorų, tas kvailas tikrai. Vorai juk ne baisūs, o gražūs visai! Geriau paskaityk man, ir būkim draugai. Tamsiam kampe voriukas tupėjo, Į mažą mergaitę linksmai žiūrėjo. Mergaitė dabar nebijo vorų. Nes žino, kad turi būrį draugų.
Rusnė Trumpiškytė (10 kl.)
Rusnė Trumpiškytė kopė į NEVĖŽIO tribūną praėjusį sezoną su balčikoniečiais, tačiau labai norėjosi atskleisti jos gal dar pačios nesuvokto polinkio: šalia kitos kūrybos užkliudo ir vaikų literatūros kampiuką net su iliustracija! Rusnės mokytoja gi neatsitiktinai išskyrė pagrindinę kūrybos savybę – žaismingumą. Kas žino, gal kūryba vaikams yra jaunosios kūrėjos arkliukas?
Stebuklinga, daili suknelė... Ak, tie nenuoramos vaikai! Vis kiša savo nosytę ten, kur tyko didžiausi pavojai. Net nesusimąstydami, kad tėvai šimtus kartų pasakė: „Ne!“ „Ne, mažute, užsigausi! Ne, sušlapsi, susirgsi! Ne, taip nedaryk!“ Na, bet juk įdomu, kas slepiasi už šio pasaulio durų. Išvis, kas klauso tų tėvų? Kartais mane užplūsta noras sugrįžti į nerūpestingą vaikystę, kai viskuo pasirūpindavo tėvai, o vienintelė mano problema buvo pasistengti, kad jų neišvarginčiau... Štai aš – maža trejų metukų mergaitė auksiniais, žemę siekiančiais plaukais ir mėlynomis, žibančiomis akimis – nusprendžiu paišdykauti. Ką tik palengva iškeliavo karšta, įspūdžių kupina vasara ir savo vietą užleido rudeniui, žemę nuklojusiam auksinėmis medžių ašaromis. Nors daug lijo, tačiau retkarčiais pasirodydavo širdį sušildantys saulės spinduliai, o šiaurinis vėjas nerūpestingai ilsėjosi Laplandijoje, už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos. Tėvai ruošėsi keliauti į draugų gimtadienį. Mama iš spintos ištraukė nuostabią baltą savo vaikystės suknelę ir ja mane aprengė. Atsistojau prieš veidrodį, o ten į mane tokia princesė žiūri! Na, ir kaipgi nepasimaivius? Aš kojytę švyst į kairę, švyst į dešinę, apsisukau kelis kartus aplink ir stebėjau, kaip švelniai suknelė tiesiog skleidžiasi, pakyla ir vėl nusileidžia, sukeldama lengvą oro gūsį. Netikėtai mano dėmesį patraukė lauke telkšančios balos. Aš patyliukais išsėlinau į lauką, o iš paskos manęs vijosi mamos žodžiai: – Prašau, nesutepk! O ta bala taip vilioja. Net nesusimąsčiusi atsitūpiau, ir suknelės klostės atsidūrė murziname vandenyje. Baltas lyg sniegas vaikiškas rūbelis akimirksniu pakeitė spalvą. Pastebėję mane, tupinčią baloje, tėvai buvo šokiruoti. – Rusne, stok!!! – suriko mama, lėkdama link manęs. O aš ką? Aš – nieko. Pakėliau šiek tiek išsigandusias akis, pažiūrėjau nekaltu vaikišku žvilgsniu, tačiau tėvai patyrė tikrą šoką... Suknelė, be abejo, neišsiskalbė, į šventę smarkiai vėlavome. O aš savaitę praleidau lovoje, apsikabinusi karštą arbatos puodelį, su močiute, skaitančia gydančias pasakas. Mama, tėti, gal jūs nežinojote, kad žmonės už purvo vonias pinigus moka? *** Atsargiai, įtūžęs slibinas! Tai slibinas Tango. Nevalgo jis mango. Gyvena oloj, Tamsoje ir tyloj. Jis baisiai baikštus Ir baisiai ėdrus. Geros jis širdies, Tik nelaimingas išties Vis miega lig nakties. Bet jeigu pabus, Sugrius mūs dangus. Pradės iš jo lyti, O slibinas pykti. Prie miško miegojo Ir šuo jį aplojo. Pabudęs supyko Ir miškas išnyko. Atbėgo kačiukas, Vardu Rapoliukas. Jis nešės peliuką Dar jauną, mažiuką. Švelnutį ir bailų, Be galo meilų. O Tango išalkęs Šiandien dar nevalgęs. Pamatęs kačiuką, Kad stvers jo peliuką, Išgąsdins mažiuką, Suės tą vargšiuką. Bet lauks jo kieme Pelyčių minia. Oi, striuka bus Tango Už mažąjį Rango! Tik gaila man Tango Nevalgo jis mango.
Kornelija Butvilavičiūtė (11 kl.)
„Kūryba merginai yra išbandymas. Kornelijos mintys prasmingos, atsakingos, atsiranda pagal potekstę“ – rašo mokytoja Emilija Gedraitienė. „Minties“ gimnazija.
Kalba – tai vartai Tai mano gimtoji kalba; Pirmas žodis, žingsniai pirmi – Tai lyg vartai, pirmyn atverti. Praėjus tuos vartus, Vis daugiau ir daugiau Žodžių skamba minty ir širdy. Pražysta gėlės, Nukrenta lapai, taip eina amžiai – Žmogus nesikeičia, anot Daukanto, Tik jo gyvenimo būdas. Tad gamtą puošia gėlės ir lapai. Gerbdami ir mylėdami savo kalbą, Puošiame savo mąstymą ir visą gyvenimą. Pamažu kopiam į kalno viršūnę, Visą grožį kalbos pamatyti trokštam: Kaip greit laikas prabėgs gimtinėje, Nepastebėsime, kur metai dingo ir norai geri. Tad nedelsdami vykime mintis, Kuriose mūsų kalba, anot kai kurių, yra prasta! Kiekviena kalba turi savo istoriją, O mūsų ji nepaprasta, didvyriška, tikra. Tad puoselėkime savo kalbą, Ji mums vienintelė, prigimta!
Elinga Karošaitė (12 kl.)
„Taip būna: aplinką stebėdama kasdien, kažką pamatau ir mintyse, o po to popieriuje užrašau“.
Elinga Karošaitė iš „Minties“ gimnazijos kūrybai patiki net slapčiausius jausmus, mintis, ir tai, matyt, gyvenime jai nepaprastai padės. Ją pastebėjo mokytoja Emilija Gedraitienė.
Pasakų mėgėjui Džiaugtis bendryste, O galbūt daugiau draugyste. Įkvėpt kantrybės, O dar labiau norėčiau dorybės. Nemanipuliuot nestabilumu, Prabilt ramiu tylumu, Nors šitaip ir nuobodu, Tačiau ilgiau viduj ramu. Būtum viso šito tu herojus, Jei labiau nei pasakų valdovas Nešnekėtum apie orą, O paprasčiausiai nukeltum į rojų. Užburiantis aromatas Kvepia cinamonu, Nors gal stipriau vanile. Tavo kvapas aitriausias – Pridengt jo niekuo nevalia. Ir jeigu būtų braškės, Jos pakviptų švelnumu, Lyg uogos primintų Avietes – skruostus. Levandinės naujienos saulėje Gražesnės, jei ryškios, jei būna savimi. Ir jeigu tektų rinktis – Pasaulis vis vien kvepėtų tavimi. Klausimas Dvylika. Paprastai įvardijus: vienas ir du. Šis skaičius kaip magas Veikia mus šiuo metu. Kas gi svarbiau: Raidės ar skaičiai? Trečiadienis. O geriau būtų šeštadienis? Kas būtų, jei būtų? Ir nieko čia nepakeisi, Kaip ir juodos spalvos raidės. O skaičiai? Dvylika ir keturiasdešimt trys: Saulė rytoj vėl nušvis. Skristi – atrasti Svajoju aš paimti už parankės ... kosmonautą – Tik šis vis skraido vien padebesiais. Sugaudo mus, mažų jaunuolių norus, Ir ieško, ieško, ieško, kam mūsų prireiks. Atrodo, tobulas gyvenimas šioje planetoj, Bet išskristi noriu aš vis tiek: Pakilt, atrast kažką vis nauja, Išskleist sparnus ir skriste skrist, kažko siekt... Kai nusibosta rutina, tik to ir noris – Ieškot sau to kelio nors virš debesų... Gal ten atrasiu aš sau dalią, Nelengvą, karčią. Bet vis tiek geidžiu.
Gabija Kopūstaitė (12 kl.)
Gabija Kopūstaitė iš 5-osios gimnazijos projekto „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna NEVĖŽIS“ dalyviams ir sekėjams yra labai pažįstama. Negana to, kad ji tapo 2021 metų literate, „Sidabrinio Nevėžio“ skulptūrėlės laureate. Ji ir vėliau nepaliko kūrybos, netgi kardinaliai pakeitė amplua, išbandydama ir prozą, ir eiliuotą kalbą. Gabija šiandien – vėl NEVĖŽIO tribūnoje. Ją globoja mokytoja Beata Viederienė.
„Jos eilėraščiuose gyvenimo kasdienybės atgarsiai, skaitomų knygų užuominos, disputai su jų herojais, nusivylimai ir tikėjimai. Ta poezija tokia sunkiai apibrėžiama, įvilkti jos į kasdienius žodžius neįmanoma“, – rašo mokytoja Beata Viederienė.
Iš ciklo „Kamufliažas“ Motyvacinis laiškas Prapliupusiomis metaforomis, Sakiniais be kablelių, Akiniais be stiklų, Byrančiais nutylėjimais Parašiau laišką. Butaforiniu dalgiu nušienavau saulės išdžiovintą širdgėlą. Kur erškėčiai? Juk pamiršau paminėti Kristų – Man nedera toliau kalbėti – Tik sėdėti, Nusidėti Nusidėti. Sargybinių prie įėjimų, Laisvo elgesio merginų, Vyno taurių kolekcionuotojų, Pasiklydusių ciferblato spūstyje, Paprašiau laiško. Nereikėtų to laiško skaityti. Geriau įsivaizduoti, palaukti matricos, Pasibaigusios televizijos programos, Kai nelegalu būti atsimerkus – Išmesti smėlio laikrodį, Išmesti laišką. Erdvės = kūnai Balkonas primena erdvėlaivį. Paviršių tarpininkas, Įsispraudęs tarp mano išeiginės suknelės Ir tavo nežemiško apsiausto. Jis nepasveikęs liudininkas Su atsilupusiais dažais, Nuvytusiais gvazdikais, Į šilkus įsuptų miegančių musių simfonijomis. Portalas, Liudijantis nei žemėje, nei danguje nebuvusį Tavo nebūvį. Dinozaurai Lovos kraštas lygus pasaulio kraštui. Graikų dievai, mitologiniai baisuokliai Užkritę už lentynos, Plūduriuojantys Rubikono pursluose. Jau nieko neatspindintys klajoklių padai, Prisvilę prie mokyklos suolų būsimieji kunigai Pradedantieji vairuotojai, pamiršę, kaip styroti kaliausių pozomis. Jie tik nemokšos gatvių narkomanai, Apsimetantys nemeluojančiais dangaus vergais – Kur dangūs, rojaus sodai, Kaino ietim persmeigti stropuoliai? Rašai poeziją, mini ten Dievą, Tau nesinori gimti antrąsyk – Bijai pasikartojimų, Raudonų šlipsų, hipsteriškų šūkių, Dinozaurų išnykimo, Pilkų sienų, Pasąmonės. Paralelizmo teorema birželį Suspaudus tvinksinčius akių vokus Beformis žiburys įsmigs į šaltą erdvę. Gali manyti, kad ten rojus, matyti Šlapiais plaukais ant slenksčio tupintį jaunuolį – Angelą po darbo. Su pasišiaušusiais sparnais, Su atvirom mintim... gal kiek per daug... Jis nori Rūkyti savo pirmą meilę: išsidžiovinti, sumalti, Įsukti į papirosą. Švelniai pridegti ir išsunkti Mintis, akistatą, raudono lūpdažio pigmentą -------------------------------------- Virpančių žvaigždžių refleksija ant seno kilimo Atmerki jau nudžiūvusius akių vokus – Plonytė linija tarp „čia“ ir „ten“. Nutrūko radijo banga, Užmigo Baltija – Tavo angelui geriau palaukti ryto. Grįžkime, Aguonos žydi. Jaunatis Svajodami apie šikšnosparnius, Poezijos aukštumas Ir žemumas, Amžiną gyvenimą ir laikiną gyvybę, Herojaus laiptą menkniekių hierarchijoj, Springdami, banguodami į dugną, Iš užribio mosuodami kvailais delnukais, Rydami blondinių žvilgsnius svetimose rūbinėse Tyliai trūnija. Tyli materializacija: Dievo pėda ant vejos, Mindoma tuzino aklų eretikų. Koncerto kolonėlių dužesių užgožtas Perkūno karaokės vakaras. Restoranas, aplankomas šeštadieniais, bet barmenas Godo priima užsakymus tik darbo dienomis. ------------------------------- Sapnas, išsigandęs savo pranašystės, Krūptels ir nubus Tik pradėjęs kristi Kristui į akį. Cukrinių avinėlių lietus Nuvytusio žiedlapio trupinių saują Sunkia saulės spindulių vanduo, Aš – nuvytęs žiedlapis: skaudžiau už radioaktyvų lietų, Už benamių kačių arijas, Patemptas sausgysles. Makabriška simfonija, Sustingus smilkiniuos, Patetiška ligonė – undinė, Poetė, Sutraiškyta ant greitkelio, Niekada neištarusi nė žodžio. Kai ją mačiau, man tebuvo penkeri. Mazochizmo seansas – riešų angos, Tuščia galva, pilnas puodas sriubos, Deginantis skausmas – ji šypsosi, Ji juokiasi. Geriau kalbėtum apie tai, kad neturi draugų, Įsivaizduojamo kačiuko medyje šaukiesi Naktimis, Lyg Kristaus pirštų antspaudų Rankos seklumoj ieškotum. Plyta I. Idiotams Aš uniforma, kabanti žalio marmuro spintoje, Pelėsinis sūris pelėkautuose, Be pagrindinio vaidmens, Be kostiumo. Aš sandėlio išnara, kybanti ant surūdijusios vinies, Atbukęs asilo dantis, Avižinės košės sviestas, Sutryptas durų kilimėlis, Uždraustasis vaisius pas Edeną. Poetiškai besikeikiąs pradedantysis liftininkas. Kostiumo savininkas. Palaimintasis. II. Tarpininkams Amžinai viduryje: Bukowskio fanatikas, Augalu atgimsianti Budos atžala, Sizifo kamuolys, Ritmiškai alsuojantis koncerto apsauginis. Gręžiamas sijonas, Svetimas vanduo, varvantis į svetimą vamzdį. Svetimas asmuo, Prisiklijavęs žinutę – Aš vidutiniška prekė, Nugrūsta į lentynos vidurį, Su nuolaida. Requiem Išblankęs pranašystės kontūras, Išsiblaškęs saulėlydis, Manęs čia nebebus – Kintantys dažniai, Rūgštūs odos griežinėliai Griaužia ------------------------------------------------------ Praleiskim nemigą kartu. „Viskas, ką gali įsivaizduoti, tikra“, Bet nuo realybės mums toli – Tu vengi autografų ir autobuso bilietėlių, aš apsiperku internete, kad pamirščiau Balzganą dimensiją – gyvates, dantis, varles. Sulig ta minute, kai mes važiuojame nuo paparacių, Sulig ta minute, kai aš krapštau centus krepšelio turiniui užpildyti, Šita idilė sprogsta – Lieka tik žievelės. Mums ne pakeliui, Saulėlydis užgeso. Apraiškos fizionomija Nerandu savo Dievo. Sapnuoju violetinį šimtaburnį – Apsireiškėlį su žaliu vainikėliu, Nardau po poeziją, pradedu ir vėl numetu Eilinį niekam tikusį romaną. Kaip atrodo Dievas? Troškiam ore tvyrantis rūkas, Švilpaujantis svetimkūnis gatvėje, Kviečiantis priešininką iš pragaro. Refleksija veidrodyje, Neatsiliekantis šešėlis, Nematomasis. Spindulys Ant lango su šerkšno kailiu, Be gėdos, manding, Be įkvėpimo, susigėdus Nupieščiau savo skeletą, Kaulų išsidėstymą, kad matyčiau, Kuo buvau ir būsiu. Toks neišskirtinis kaulų mišinys. Nubrėšiu spindulį, jis imituos, Ko siekiu. Piršto nepajudindama parodysiu Už nugaros, už esmės Užkritusią svajonę. Sielos ryšį atrasiu šnabždėdama Lūpomis, Elegantiškai, Nepastebimai – Gal pastebėsi. Tyla Jie nustoja čiauškėti, kai glosto šaligatvių katinus. Kai pradeda sapnuoti Apie metų laikus – Kaip greitai jie subėga į kriaukles. Apie pirmas užrašų knygeles Ir pirmas dramatiškas virves su taburetėm. Apie būrimus iš delnų, Nepavykusius vakarėlius ir mūzų lavonus, ---------------------------------------------------- Sėdėdami pamišėliškuos butuos, Ant tų pačių taburečių Tyli miegantys poetai. Marginalas Išsilydęs sviesto pakelis, Išbalusi dėmė veide. Noriu mylėti platoniškai, Išpurčius sapnų gaudyklės turinį, Rinktis fatališką idilę, Prisiklijuoti nekintamos būties tikrovę. Stiklinės sauja vandens Už užbrėžto likimo rašalo. Tavo silpnos riešų angos – į mano minčių dugną. Neįdomu. Gal reiktų panages išsikrapštyti, Supuvusio smegenų turinio atsikratyti? Taip siekia būti gęstanti būtis, Taip sliekas nori rausti, Kaip tu – greičiau pasenti. Rausti Nuo savarankiškumo. Retoriniai klajokliai, filosofiniai romanai, Pilkit man išlydytą blaivystę Atgal į 2004 - uosius Kaip tą pakelio turinį, stiklinės saują. Aš stengsiuosi Išvengti užribio. Žudikas Pakelta uždanga, blizgantys skruostai, Sustoję iškreipti mimų veidai, Penkios sekundės vienmarškinių kūnų tylos. Avinėlis paklydėlis, Suvokęs bandos absurdą, Per silpnas prabilti. Susilieja su raudonais blyksniais: Ten – nuo įprastumų perdegusi lemputė Kaitina sąžinę. Svetimas praeivis užkliūna už savęs – Bėga per požeminę perėją, Pranyksta nuo paviršiaus. Tu – iš paskos, Šnopuodamas, Pavergtas kaitros. Aš ne žudikas! Aš ne numirėlis! Aš tapatumo su pradžia objektas, Tapatumo su visuomene šalininkas, Budos apdovanota smėlio smilties akistata. Lempų kaltė. Ne nužudytasis, ne žudikas. Nesusipratimai Šiandien režisuoju filmą: surenku aktorius – Prieangio monstrus, stalčiaus mūzas, sapnų vaiduoklius. Per objektyvą Užsimerkusi, kūno vedama judu perono požemiais. Šokdama riešais piešiu Žinojimą, prisirišimą. Besilydant ausų būgneliams Atlieku išpažintį. Meldžiuos raudonų lempų dievui – Prakiurusiam pasauly dvasingumas mirė. „Nevykęs filmas“ – dar nebuvo atomazgos, O jau šneka iškritusios akys. Elegancija Jie neskubėjo į savo autobusus, prieš išeidami neišjungė šviesų. Juos išlydėjo koridorių tapetų Jaukus šnaresys. Koks rožinis dangus pavasariais. Ir tik truputį vasariais. Vėluoti galima elegantiškai. Jie mano, kad reikia kuo daugiau rašyti, Nuolat tikrinti, ar nesapnuoja, Skaičiuoti pirštus – kad tik nebūtų vienuolika. Jie springsta nuo minčių, kad žiema nesibaigs, Kad patyrimo fizionomiją išvys kas kitas. Jie niekad taip ir neišmoks rašyt kaire ranka. O telefonų skambučiams tyliai siūbuojant Neatsiliepti. Bendri Įpareigoti benamiai šiąnakt man po langais giedos giesmę, Aš klausysiuos uždengusi ausis. Apsvaigę jie šauks apie pirmąją meilę, Garsiai svajos apie pasivaikščiojimus Ant vandens Ir skubančią senatvę. Greitai giesmes pakeis raudos, Benamiai tarkštels buteliais, Lietūs slėps jų ašaras, asfaltai droš nagus. Mano ausys Kyšos iš delnų Ir tyliai niūniuos.