Lapkričio 18-osios vakarą Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bibliotekos padalinyje – Smėlynės bibliotekoje – įvyko prodiuserės Rugilės Barzdžiukaitės ir garso operatoriaus Dovydo Korbos filmo „Rūgštus miškas“(2018) peržiūra ir nuotolinis susitikimas. Renginys vyko pagal aplinkosaugos švietimo projektą „Girdžiu gamtos šnaresį“. Filmo peržiūrą finansavo Panevėžio miesto savivaldybė.
Filmų peržiūros Smėlynės bibliotekoje jau tampa tradicija – rudenį kino seansai čia organizuojami antrus metus iš eilės. Šįsyk susirinkusi auditorija išvydo kontraversišką filmą „Rūgštus miškas“. Šis ilgametražis dokumentinis darbas buvo kuriamas ilgai: tris metus buvo filmuojama, dar dveji – skirti montavimui. Pasak Rugilės Barzdžiukaitės, dirbti ji neskubėjo, nes norėjo įsigilinti ir išjausti temą. Per tris metus nufilmuoti net trisdešimt vienos turistų grupės apsilankymai Juodkrantės sengirėje įrengtoje apžvalgos aikštelėje, tačiau iš jų į filmą pateko vienuolika.
Jaunos režisierės Rugilės Barzdžiukaitės kurtas filmas „Rūgštus miškas“ nukėlė žiūrovus į Juodkrantėje esančią sengirę, kurioje įsikūrusi didžiųjų kormoranų kolonija. Čia paukščiai gyvena savo gyvenimą: peri jauniklius, Kuršių mariose gaudo žuvį. Tačiau žmogus netruko pastebėti, kad Juodkrantės pušys nuo juodųjų sparnuočių išmatų nyksta akyse, o Kuršių mariose mažėja žuvies. Filmo režisierė gamtos ir žmogaus konfliktą pateikė per paukščio žvilgsnį: tarsi ant šakos ar lizde tupintis kormoranas stebi į įrengtą apžvalgos aikštelę atvykstančius turistus. Lankytojams iš įvairių pasaulio šalių, išvydusiems mirštantį mišką, užuodus kvapą, iškyla įvairių minčių: vieniems ši vieta – graži, kitiems – tarsi po atominio karo, niūri, atstumianti, dar kitiems miręs miškas priminė vaizdus iš Hitchcocko filmų. Skirtingas reakcijas iššaukiantis vaizdas kelia ne vieną klausimą: kam lemta gamtoje išgyventi, o kam išnykti? Ar žmogus turi įsikišti? Pasak Smėlynės bibliotekos vedėjos Lolitos Pranienės, sengirės miško vaizdas dabar yra žymiai niūresnis nei filme. Nepaisant to, kasmet apžvalgos aikštelėje apsilanko apie šešiasdešimt penkis tūkstančius turistų. Ši kormoranų kolonija yra įtraukta į nelaimių turizmo sąrašą ir, kaip bebūtų keista, lankoma dažniau nei Mirusios kopos.
Apokaliptinis filmas susirinkusią auditoriją paskatino ne tik pamąstyti, bet ir nusijuokti. Režisierė yra minėjusi, kad humoras čia pasitelkiamas specialiai – juokas suteikia laisvės pojūtį, kuris leidžia į rimtas temas pažvelgti stipriau. Po peržiūros žiūrovai ekrane išvydo ir filmo autorę – Rugilę Barzdžiukaitę. Ji papasakojo, kad kūrinio idėja gimė beieškant diplominiam darbui temos. Režisierė prisiminė, kad filmavimo pradžioje buvo gaila ir miško, ir kormoranų, tačiau jos manymu, žmogui kištis nevalia: gamta turi tvarkytis pati. Filmas „Rūgštus miškas“ jau apkeliavo daugelio užsienio šalių kino festivalius ir vis dar sulaukia kvietimų. Pasak jaunos kūrėjos, įvairių tautybių žiūrovų mintys apie šį darbą yra panašios: daugumą sukrečia vaizdai ir priverčia susimąstyti.
Penktadienio vakarą dokumentinis filmas „Rūgštus miškas“ susirinkusiai auditorijai iškėlė ne vieną diskusinį klausimą. Nors teisingų atsakymų šia tema rasti sudėtinga, tačiau žiūrovams patiko pasikalbėti apie gamtą, joje vyraujančias taisykles ir glaudų santykį su žmogumi.
Parengė Vaida Žalienė
Vyresn. metodininkė komunikacijai ir projektų valdymui
