Lietuvos muzikos ir teatro akademija išleido net dvi profesorės habil. dr. Gražinos Daunoravičienės monografijas, kurios suformuoja nedalomą dvitomį: „Muzikos genotipo teorinis modelis” (I knyga) ir „Lietuvių muzikos kultūros raida (1970–2020) genotipo požiūriu: nuo deformacijos iki naujų fenomenų” (II knyga). Tai trejus metus rengtas mokslininkės tyrimas, kuriame pristatoma autorinė muzikos genotipo teorija ir ja grįsta pastarųjų penkių dešimtmečių lietuvių muzikos plėtotė. Mokslo tyrimą ir monografijų leidybą rėmė Lietuvos mokslo taryba.

Kaip pirmosios monografijos „Muzikos genotipo teorinis modelis” (I knyga, 221 p.) įvade rašo autorė, paskatą tirti muzikos žanro reiškinius tapo „šiuolaikybės garsų meno būklė, kuriai atspindėti neužtenka kalbėti apie atskirus fragmentuotus jos parametrus. Jaučiamus „seisminius smūgius” į patį muzikos meno fundamentą sugeria ir universalūs, ilgametės tradicijos patikrinti menotyros fenomenai.” Profesorės teigimu, žanro fenomenas šiandien gyvuoja dvejopu statusu – viena vertus, kaip istorijos atmintin pasitraukusi kategorija, kita vertus, naujai atgimstantis šiuolaikinės muzikos scenos procesams aktualizuoti. Atlikusi istorinių ir dabarties teorinių koncepcijų tyrimus ir kritinę peržvalgą, autorė užsibrėžė suformuoti muzikos genotipo teorinį modelį. Kaip tyrimų rezultatas monografijoje „Muzikos genotipo teorinis modelis” išryškintos muzikos genotipo kaičių statusų sistemos (senosios tradicijos monožanras, poližanras, „laisvasis” žanras ir naujosios tradicijos monožanras).