Neišradau nė vieno naujo ženklo
Ir bronzinės giesmės iš nieko nesukūriau.
Gamta, nutekinusi netikėtas formas,
Vedžiojo mano ranką, ir belytint
Žalia rūta pavirto ornamentais,
Medinėj verpstėj patekėjo saulė…
A. Masionis
Birželio pradžioje Dusetų Kazimiero Būgos bibliotekoje atidaryta Eriko Čypo prieverpsčių paroda „Aukštaitiškos verpstės ir prieverpstės“. Meno kūrėjas, sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradicinis amatininkas, senojo drožybos ir žaislininkystės amato puoselėtojas E. Čypas įgyvendina Lietuvos kultūros tarybos finansuotą projektą „Kraštotyrinės medžiagos apie aukštaitiškas prieverpstes ir verpstes rinkimas bei drožybos parodos „Aukštaitiškos verpstės ir prieverpstės“ sukūrimas ir pristatymas“. Projekto veiklų įgyvendinimas prisideda prie drožybos amato tolesnės gyvybingumo sklaidos, prieverpsčių ir verpsčių populiarinimo. E. Čypas Dusetose yra įkūręs Amatų centrą, kuriame kuria vienetinius medžio drožinius ir organizuoja edukacines programas norintiems išmokti drožti.
„Esu meninių baldų stalius, drožėjas. Ant dirbinių perkeliu senovinius, baltiškus ženklus. Kaltu gaminu prieverpstes (kiauroji, liepinė, iškilioji), geldas, paukščiukus, kai kurie iš jų -1 m dydžio. Mano darbuose galima rasti ne tik paukščiukus, bet ir kiškius, žvejus – visą žmogaus gyvenimą. Jie pasklidę po visą platųjį pasaulį, ypač mėgstami japonų. Du kartus dalyvavau respublikinėse parodose, vykstančiose kas ketverius metus: 2014 m. liaudies meno parodoje „Mano pasaulis“ su 5 dideliais paukščiais; 2018 m. Lietuvos šimtmečio dainų šventėje „Vardan tos“ su kaušais ir geldomis.
Greta savo įsteigto Amatų centro kuriu Buities muziejų, kuriame rikiuojasi indai, žaislai, keramika. Jau turiu daugiau nei 300 senų ąsočių. Parodoje eksponuojama 25 autentiškais raštais ornamentuotos verpstės ir 27 prieverpstės, pagamintos pagal mano surinktą kraštotyrinę medžiagą ir muziejinius pavyzdžius. Taip pat parodoje eksponuojami ir kiti mano autoriniai darbai – meninės improvizacijos verpsčių ir prieverpsčių tema.“ Erikas Čypas
Apie prieverpstes
„Mergelė verpėjėlė iš lietuvių liaudies dainų primena apie monotonišką verpimo darbą, lydėjusį moterų ir merginų kasdienybę. Pirmasis verpimo įrankis buvo verpstukas, naudotas kartu su verpste. Laikui bėgant verpstes pakeitė verpimo rateliai. Apie XIX a. pab. rateliai paplito pirmiausia vakarinėje dalyje.
Prieverpstė pasirodė kartu su verpimo rateliu. Tai medinė ratelio dalis, skirta verpiamam kuodeliui pritvirtinti. Jis buvo pririšamas virvele arba prismeigiamas mediniu, rečiau metaliniu smeigtuku. Įvairiose Lietuvos vietovėse prieverpstę vadino skirtingai: verpstele, verpsteliūte, privartėle, panele ir kt.
Prieverpstes mėgo dirbti ne tik medžio drožėjai amatininkai, bet ir dievdirbiai. Droždavo jas iš beržo, liepos arba drebulės. Šeimoje prieverpstes droždavo vyrai, dažniausiai prieverpstę prieš vestuves merginai dovanodavo būsimasis jaunikis. Prieverpstė buvo kraičio dalis, dažnai paveldima.>>
Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas prieverpsčių puošybai. Mentelės dekoruotos įvairiais drožybos būdais: profiliniu, kontūriniu, giluminiu, kiauryminiu, neretai viena prieverpstė dekoruota keliais būdais. Kartais menteles dažydavo arba poliruodavo. Prieverpstės puoštos įvairiais geometrinių ir augalinių raštų ornamentais. Dažniausiai buvo puošiama nugarinė prieverpstės pusė, kad pastebėtų kaimynės. Lietuvės moterys mėgdavo savo darbo įrankiais ir pasipuikuoti, nes dažnai tekdavo kartu dirbti didesnėje žmonių bendruomenėje.
Prieverpstę į ratelį arba verpstoką įstatydavo priekine puse į verpėją. Smeigtuką – virbalą – smeigdavo iš viršaus žemyn. Prieverpsčių ornamentuose galima įžvelgti pagoniškų ir krikščioniškų simbolių. Čia dažnos segmentinės žvaigždės – Saulės simboliai; trikampėliai, simbolizuojantys vyriškąjį ir moteriškąjį pradą; kryžiaus ženklas; paukšteliai – žemės ir dangaus ryšys, mirusiųjų vėlės; žalčio motyvas – vaisingumas, namų gerovė; širdys, lelijos – nekaltumo, skaistybės ar net prisikėlimo simbolis ir kt.“ Gražina Daunienė
Parengė Vilija Visockienė
Zarasų rajono savivaldybės viešoji biblioteka
