„Visi gimsta kūrėjai, tik ne visi savo kūrybingumą atskleidžia,“ – tiki projekto „Jaunųjų kūrėjų tribūna NEVĖŽIS“ iniciatoriai. Jau dešimtą sezoną pradedantis projektas siekia atrasti ir padrąsinti jaunuosius talentus – literatus ir iliustratorius, kad šie patikėtų savimi ir išsiskleistų. Kas mėnesį dalinsimės jubiliejinio sezono kūrybos pliūpsniu. Pasinerk ir mėgaukis! O jeigu besimėgaujant kitų kūryba, pagaus įkvėpimas kurti – nelaikyk savo šedevrų kišenėje ir siųsk el. paštu arnoldas.simenas@pavb.lt
Pristatome trijų jauniausiųjų Panevėžio „Žemynos“ progimnazijos ir kitų miesto gimnazijų vyresniųjų kūrėjų kūrybą.
Orestas Kukuraitis (5 kl.)
„Laisvalaikiu mėgsta skaityti knygas, žaisti kompiuterinius žaidimus. Gerai sekasi lietuvių kalba, istorija, anglų kalba, muzika. Berniukas penktus metus lanko muzikos mokyklą, dažnai dalyvauja koncertuose“, – pasakoja mokytoja Dalia Liorančienė.
Mylimi namai Gyvenu aš namuose, Gražiuose ir jaukiuose. Sesė, tėtis ir mama, Gera mums visiems drauge. Turiu kambarį aš savo, Čia ramiai skaitau knygas. Čia ruošiu ir namų darbus, Bei svajoju per dienas. Mėgstu namuose aš būti, Su sese linksmai padūkti. Gerą filmą pažiūrėti, Su tėveliais plepėti. Žaidžiam žaidimus mes stalo, Juokiamės visi drauge. Dievinu namus aš savo, Nes juose – brangi šeima!
Goda Stapulionytė (5 kl.)
Mokytoja Dalia Liorančienė: „Ji myli šeimą ir gyvūnus. Kartais būna labai užsispyrusi, bet ši jos savybė padeda suprasti, kad reikia stengtis siekti savo tikslų“.
Mano namai Stiklo akys į tolį žiūri. Tvirtos akmens kojelės, Ir raudona medinė kepurė. Mano namai namučiai, Kad ir po smilga. Takelis žvilga Tiesiai į juos! Tuk, tuk… Kas ten už durų Tyliai tuksena? Juk tėtukas krosnį kūrena! Namuose šilta, namuose gera, Saulelė leidžiasi pamažu. Ir atsigulę šiltai užmiegam, Po medžio stogu savų namų.
Aironas Atstupėnas (5 kl.)
„Berniukas draugiškas, pareigingas ir komunikabilus. Lanko plaukimo treniruotes, mėgsta skaityti nuotykių knygas. Domisi kompiuteriais“, – rašo mokytoja Dalia Liorančienė.
Namo aš grįžtu Iš mokyklos namo aš einu Tarp daugiabučių vingiuotu taku. Rudenėjančios saulės glėby Žaidžia, čiauška paukšteliai maži. Vėjo gūsis, pakėlęs lapus, Pučia, šnara, skraidina visus. Aš namo šiuo taku sugrįžtu Ir kas dieną džiaugiuosi vaizdu. Bėgu laiptais aukštyn, kiek galiu, Ir sustoju ties buto slenksčiu. Su niekuo sumaišyt negaliu Aromato mamos kepinių. Jau jinai manęs laukia linksma Su kvapnia ir šilta arbata. Mes prie stalo susėdam smagiai, Čia NAMAI, čia ramu ir gerai!
Gabija Kopūstaitė (11 kl.)
Praėjusių – 2021 metų – „Sidabrinio Nevėžio“ skulptūrėlės laureatė Panevėžio 5-osios gimnazijos jaunoji kūrėja. Gavome naujos Metų literatės kūrybos, džiaugiamės pateikdami skaitytojams. Jaunąją kūrėją globoja mokytoja Beata Viederienė.
Niveliacija Iš dienoraščių I. Spalio devynioliktoji. Abejonės Įpratau, kad mūzos visada išblėsta ne laiku, o menininkai niekada nepaskambina. Juk pažadėjau jiems viską, paaukojau savo naivumą, kasnakt sugrįždavau ten, aklai tikėdama impulsyviu aktu, nepaisydama rytojaus, nemirksėdama sūriomis blakstienomis iš susižavėjimo. Kiek velniškai daug melancholiškų rytų ir rašalo šiam banaliam tekstui paaukojau. Gal pasitraukti? Ak, gėda nemirti rudenį – sapnų kasoms susipynus į milžinišką butaforinį antrą gyvenimą, kai, regis, gyveni naktimis, kai langais ima varvėti žila mėnesiena, o medinio stalo koja – baltas negailestingas vaškas. Kaip kvailai gėda jausti savo kūną – dar kvėpuojantį, konvulsiškai virpantį, geliantį ir laukti, kol sutems dar nė nepradėjus švisti, kad šviesią skaistybės suknelę nubučiuotų juodos, gaivališkos nakties lūpos. Taip, taip. Aš ir tu. Kaip diena ir naktis? Ne. Dvi naktys: poetiškos, gaivališkos ir drungnos. Tuo pat metu ir dusinančios, įspraustos į vakuumą, kur vysta ramunės, džiūva atspindžiai balose. Aš pamiršau, kuriuo oru kvėpuoti, kaip belstis į labirinto startą? Kas naktį ateidama susimąstau. Kas tu? Man lyrikos nebeužtektų pasakyti. Užsimerkiu. Kūnas pasakys. Jei ne – ramunės nudžius ir aš nuklysiu į naktį be mėnulio. Meluoju. Pati tapčiau tuštuma –šlapia plika kiauryme su balomis be tavo atspindžio. O jeigu liksiu nesapnuota? Negaliu taip rizikuoti. Atsimerk, žiburėli, ir paskambink man. Jau baigiu išprotėti. Skaičiuoju tavo įkvėpimus, tavo sapnus. Vienas, du... kaip gaila, kad mes ne viename sapne. II. Spalio devynioliktoji. Viltys Nežinau, kodėl, bet kas dieną laukiu stebuklo. To, kuris be gėdos aprašomas knygose, to, kurį skaudančia širdimi, braidžiodamas klampiomis pelkėmis, sąsiuviniuose bandau kurti pats, to, kuris filmuose baigiasi amžinybe – nežinomybe, svajonės išsipildymu. Aš beveik įsitikinęs, kad esu kitoks, kad mąstau kitaip nei visi, kad atrodau paslaptingas ir nenuspėjamas kitiems. Galbūt manyje įaugęs puikybės ir įsitikinimo jausmas, aš žinau, kad stebuklo kažkada sulauksiu, bet negaliu suvokti, kad jo galėtų sulaukti ir bet kas kitas. Man nesuvokiamas tavo įėjimas pro kitas duris, tavo laukinės katės žvilgsnis kitam. Tačiau tyliu. Neišsiduodu. Savo mintimis galiu pasitikėti tik pats. Žinau, kad tu ateisi. Ateisi dar nepradėjus švisti, kaip visada atidarysi duris, žengsi kaire koja, šypsosiesi akimis ir nė akimirkai jų nenuleisi. Taip, tu būsi tokia, kokia buvai – man nesuprantama, paslaptinga, niekada neišduodanti sielos skausmų, tylinti, bet kenčianti. Niekada nesuprasdavau, kodėl vis atsirasdavai mano namuose, bet, lyg tai būtų įprasta, įsileisdavau tave. Gal ir buvai naivi, o aš – patiklus, gal negalėjome vienas be kito, bet meile netikėjom. Tikėjom tuštuma, pasekmėmis, pasitenkinom brolišku artumu, pagalba vienas kitam. Ak, kaip miegočiau naktimis, jei žinočiau, kad nebeateisi? III. Niveliacija Tarp pirštų byrančios smėlio smiltelės. Pigmentiniai randų kontūrai. O, mano Mūza, skausmingai gėda suvokti, kad nebuvau dangumi spalio devynioliktąją: nemačiau tavo akių tąnakt. Kas tu buvai? Jutau tuščią dėmę, iškirptą trafaretą buvau nugrūdęs į tolimą „vakar“. Kas? Efemeriškas sapnas, sprangus gurkšnis sūrios begalybės? Kliedesiai. Prieangio monstras, neįsipynęs (o gal įsipynęs) į sapnų gaudyklę. Ak, gaila, kad mes ne vienoje dimensijoje – man gėda gyventi nebelaukiant stebuklo. Gėda nebejusti įkvėpimo, saulės spindulių – aš nesu kitoks, kaip vyliausi esąs. Tu – mano refleksija. Per greit išblėsai. Aš atkeliauju, mano Mūza. Vėjai atpūs tau mano šešėlį. Sek paskui jį – be baimės, ginklų ir realybės. Tada mes sapnuosim. Pagaliau gyvensim viename sapne. Susijungsime į vieną kūrinį. Pamatysi. Ak, kokia pasakiška būtis laukia. Žvaigždės. Juodas tarpeklis. Vėjas. Šaltas prakaitas. Karštas atodūsis. Tamsa.
Solitude. Vitražai Kaip elgtis nubudus anksčiau už žadintuvą? Ne glostyti pūkus, ne melstis, kad veidrodžiai būtų uždengti. Limpančiais prie žemės sparnais, pasikūkčiojant, išlipus iš komos kevalo, impulsyviai prisiminti vienatvę. Meilės nėra. Tik pakutenimai – nevykę ir nejaukūs. Iš kavos tirščių išsunktą dvasią išgerti akimis ir gailėtis užsitęsusios tylos. Akimis klaidžioti po virtuvę: džiovintų liepžiedžių trupiniais užkopti ant palangės – kur langą puošia mažyčiai vitražai – tik menkumo įrodymas. Pro juos – tavo būties peizažo kontūrai. Spengimas ausyse. Niekas. Rytojus – tuštuma. Meilės nėra. Tu juk iš viso nemiegojai. Edvardai, tu niekada nepasimokai. Galvoji, kad efemeriškas ruduo nutūps ant tavo peties ramiai, be garso, be pėdsako, ir lygiai taip pat išskris, nepalikęs aukų – badaujančių naktų, įskilusių vitražų ar tarp dantų girgždančio smėlio. Tu lengvabūdis, nuspėjamas, bet kartu ir toks klaidinantis. Tikėjai paralelinėmis visatomis, tavo saldi sapno gyslelė smilkinyje tebuvo trapus kito pasaulio įrodymas, įrodymas to, kas nuolat alsuoja ir virpa šalia. Galbūt netikėjai net savo paties buvimu – nesupratai, kada sapnuoji, o kada esi įsipainiojęs tikrovėje, nes ir ten, ir ten buvai vienas. Įspraustas tarp dimensijų, lyg nesavas gyvenai neįpareigotai, lyg laukdamas artėjančios mirties – bilieto į laisvę? Savo mažame bute, trečiame aukšte, paryčiais sėlindavai grindinio paviršiumi, bejėgiškai išduodamas kito pasaulio esatį. Ant sienų kabantys melancholiški tavo paveikslai prieblandoje atrodydavo dar niūresni, ir tik ant stalo besimėtantys popieriai, šiukšlės ir įvairiausios smulkmenos leido suprasti, kad šiuose namuose dar esama gyvybės. Ir mažyčiai vitražai. Ir jie skandindavo naktimis tave, Edvardai, į savo gelmę, kur spalvos būdavo drąsesnės, bet mirtingesnės. Ten tu skęsdavai net su pasimėgavimu, įrodydavai įsitikinimus, nustūmęs vienatvės baimę į duobę, ją sutrypdavai, giliai paslėpdavai ir vėl nardydavai po būties slėpinius. Bet sunkiausia tau būdavo pasirinkti: ar nubusti rytais, kai net sapnuojasi vienatvė, ar aklai tikėti kito pasaulio buvimu – kaip paguoda giliai tavyje slypinčiam nusivylimui. Todėl ir įstrigdavai, todėl ir nesistengei tikėti meile. Buvai viduryje, o tai blogiausia: būti įspraustam tarp skaudžios tiesos ir aklo tikėjimo pasakomis. Pasirinkti, žinoma, galėsi, bet pabaiga laukia ta pati.
Fin tragique?* Žvaigždės. Juodas tarpeklis. Vėjas. Šaltas prakaitas. Karštas atodūsis. Tamsa. Spengianti tuštuma beribėje alkstančio laiko erdvėje plėtėsi ir augo į erzinantį ir vis didėjantį zvimbimą ausyse. Zvimbimas buvo įkyrus ir smelkėsi į kiekvieną kūno dalį, plyšelį, kampelį. Laikas iki koncerto pradžios seko, o Saimono širdis, rodos, norėjo išsiveržti iš krūtinės ir nusimesti slegiantį atsakomybės svorį. Vonios kambarys buvo ankštas, vaikino galva beveik siekė lubas, tačiau čia buvo neįtikėtinai daug vietos mintims. Čia buvo taip svetima, tolima. Ant sienos kabojo keli prabangūs laikrodžiai, jų kraštai buvo paauksuoti ir dailiai išgraviruoti, bet kiekvienas iš jų valandas rodė skirtingai. Kaskart Saimonui žvilgtelėjus į juos užplūsdavo absurdiško menkumo banga, nes jis suvokė, kad laiko iki debiutinio koncerto liko nedaug, tačiau nežinojo tikslaus minučių skaičiaus. Šiam koncertui jis ruošėsi ilgai, bet negalėjo patikėti, kad jis įvyks jau šiandien. Svarbiausia nepavėluoti. Nesugriauti svetimų ir savo vilčių. Jis atsisėdo ant grindų, rankomis apsikabino kelius ir stipriai užsimerkė. Jau tuoj. Jau tuoj. Dar truputį pasėdės ir įžengs į sceną. Ne. Baimė vis augo. Didėjo. Šis jausmas suparalyžiavo visą jo kūną – jis jautėsi įkalintas ir meldė, kad daugiau netektų patirti šios akimirkos. Šviesiai dažytos vonios kambario sienos tamsėjo – ant jų ėmė plisti didelės juodos dėmės, laikrodžių rodyklės sukosi greičiau, erzinantis zvimbimas tolo ore ir Saimonas pajuto, kad traukiasi, tolsta nuo svetimumo. Jis nusprendė, kad jau laikas. Vos atsistojo, atsirakino vonios kambario duris, šiaip taip nušlepsėjo iki veidrodžio. Atsimerkė. Aplink buvo tamsu. Atpažįstama. Jo miegamasis – tamsus, sustingęs, artimas. Atsiduso. Dar ne šiandien. * - tragiška pabaiga? (pranc.)
Ledkalniai Berniuko akys buvo be kibirkštėlių. Jis žvelgė į niekur, kiaurai vėrė daiktus tuščiu žvilgsniu. Medicinos seselė mėgino jį prakalbinti – pralaužti ledus tarp jo ir žemiškojo pasaulių. Taip, iš tiesų jis buvo tartum iš kitos planetos – jis beveik niekada nekalbėjo, bet jo judesiai, mintys ir elgesys prilygo suaugusio žmogaus intelektui. Kai seselė, kaip ir kasdien, klausinėjo berniuko įvairių kasdieniškų klausimų, jis stebėjo grindis, kiekvieną jose esantį įbrėžimą, skylutę, trupinėlį, tarpelį, tačiau visa tai tik padėdavo sukoncentruoti žvilgsnį, kad nereikėtų pažvelgti į vidų ir susidurti su košmariškų minčių raizginiu. Medicinos seselei buvo nežemiškai skaudu matyti jį – kadaise buvusį žvalų ir energingą – tokį pažeidžiamą. Koks neteisingas pasaulis. Jai norėjosi atsakymų – bet kokio pateisinimo šitokiai neteisybei. Ji regėjo berniuką kaip ledkalnį beribiame, neteisingame pasaulyje plūduriuojantį, atsiskyrusį nuo prigimties, tokį vienišą ir, regis, tik jai vienai suprantamą. Bet kartu ir galingą, stiprų, kovotoją. Dar kartą paklaususi berniuko apie jo dieną ir nesulaukusi atsakymo – tik laukinio žvilgsnio, ji pakilo eiti. Pabandys rytoj. Uždariusi duris, geliančia širdimi ir kažkokia nežemiška nuojauta ji žengė pilku koridoriumi. „Ak, kaip čia trūksta spalvų!“ Berniukas mėgdavo stovėti balkone ir persisvėręs pro atdarą langą žiūrėti žemyn. Tada jis juokdavosi. Žmonės iš viršaus atrodydavo kaip mažytės skruzdės, kažkur visada skubančios ir niekada nestoviniuojančios vienoje vietoje be priežasties. O jei pasisekdavo ir lydavo lietus, skruzdės virsdavo spalvotais rutuliukais - skėčių viršūnėmis, apsaugančiomis nuo stambių krištolinių lašų. Beprasmiška metamorfozė. Nuo oro vis vien nepriklausė, ar būtybės iš apačios pastebės jį. Jos niekada nežiūrėjo į viršų. Kartais, kai pabosdavo taip kiauras dienas dėbsoti į mažus taškelius apačioje, jis susigalvodavo pramogą. Persisverdavo per langą tiek, kad vėjas pagaudavo jo rusvą plaukų kupetą ir plaikstydavo į visas puses, o tada užsimerkdavo ir imdavo kurti istorijas ar filmų siužetus savo galvoje. Šiandien įsivaizdavo, kad maži žmogeliukai tapo drugiais, gal šešiskart didesniais už skruzdes, ir skraidė po visą erdvę aukštyn žemyn. O nutūpę ir pakėlę akis aukštyn, pamatė jį, kaip ir kasdien, stebintį veiksmą iš dvylikto aukšto, paties aukščiausio psichiatrinėje ligoninėje. Priskridę prie pat lango, drugiai, tarytum erzindami berniuką, plaukiojo oru ir plazdeno nušiurusiais sparnais. Jis juokėsi. Jis irgi norėjo būti toks kaip jie. Drugiai neišleisdami nė garso pasiūlė berniukui paskraidyti. Jis nieko nelaukdamas nubėgo pasiimti kėdės. Atsistojęs ant jos pažiūrėjo sau per petį. Tik dabar pastebėjo savo sparnus. Nusijuokė. Atsargiai perlipęs langą atsisėdo ant palangės ir tabaluodamas kojomis žiūrėjo žemyn. Ten skubėdamos judėjo skruzdės ir, berniuko nuostabai, kažkur dingo drugiai. Svarbiausia – jis žinojo, kad turi sparnus. Nereikėjo nė tikrinti. Dabar galės sužinoti, ką reiškia skristi. Jis užsimerkė ir atsispyrė rankomis nuo palangės. Tyla. Sparnų nebuvo. Atsimerkė. Balta. Ledkalniai tirpsta.
Jonas Kriaučiūnas (12 kl.)
Kūrėjas iš Panevėžio „Minties“ gimnazijos Jonas Kriaučiūnas, kuriam tikrai artimiausia meilės tema. Jį pastebėjo mokytoja Danguolė Smalinskienė.
„Rašyti eilėraščius pradėjau nuo 13 metų. Rašymas man kaip fotografija (2021 m. surengė fotografijų parodą G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje). Be kūrybos aš nematau savo gyvenimo. Mano eilėraščiuose daug tamsos, o šviesos tik protarpiais atsiranda. Juose sudėjau nemažai savo išgyvenimų, bet, aišku, yra eilėraščių, kuriuose tik vaizduotė. Mano kūryba gimsta įvairiu laiku, net ir antrą nakties pradedu rašyti pabudęs iš miego…“.
Kol tu lauki Darganotą rudenio rytą tu lauki, Kol kas paskambins tau į duris. Tu vis lauki ir lauki vienui vienas Belaukdamas pamiršti net pats save. Kol tu lauki, ateina ir vakaras, Ir nieko, jokio skambučio... Tu jautiesi vienas ir užmirštas, Lyg visi būtų tave palaidoję. Belaukdamas tu užmiegi, Pradedi sapnuoti, kad namai pilni Pilnutėliai žmonių, pažįstamų ir svetimų. Ir tada tu atsikeli iš sapno, nes išgirsti Skambantį telefoną, o ten tik priminimas...
Prie geltonos bažnyčios Jau metai, kai tavęs nėra. Kaip po tvano liko tik tyla. Tarsi pasibaigus spektakliui Užgęsta šviesos pamažu. Kol tave išlydėjo saulė, Sniegas panoro likti. Balta tapo juoda, O juokas – liūdesiu. Su gėlėmis ėjo, bet ne į gimtadienį atėjo....
Tavo sielos kūnas Kol saulė leidžiasi lėtai, Tu eini sau vienas. Aplinkui nei gyvos dvasios, Taip ramu ir gera. Bet tada susivoki, Kad kažko tau trūksta. Lyg kažką pamiršai, Gal to, ko niekad neturėjai? Lyg kažkas išėjo, Nors ir nieko nebuvo tavyje. Gal tai tavo keistos Mintys tamsiam šešėly?
Išpūstas dūmas – tai tu Aš tave išpučiu kaip kokį dūmą Bežiūrėdamas, kaip jis išsisklaido ore. Man viskas pasidaro lengva Ir tampu laisvas lyg paukštis... Nebegalvoju, ką pasakai, nes tai tik žodžiai, Kurie užsimiršta kaip išpūstas dūmas...
Pasaulis be manęs Aš visą save užkasiau giliai, kad niekas manęs nerastų. Paskandinau savo sielą tavame mele Atsimerkęs mačiau juodą, niūrų pasaulį, Be manęs ar su manimi... Visa tai bus nebesvarbu, Nes aš jau būsiu išėjęs ten, kur kitos sielos. Pamiršti mane tau bus sunku, Nes aš tau siųsiu ženklus, Išgirsti turėsi tai pati, Surasti vidinę ramybę, Pakeisti pasaulį galėsi tik tu viena...
Mano siela – nafta Mano akys visos ašarų pilnos, Skausmo perverta mano širdis. Juodu krauju ištepta mano siela Kaip koks paukštis būtų paskendęs naftoje, Bandantis beviltiškai pasprukti iš šio sunkaus Ir kančią keliančio juodulio. Ir aš jaučiuosi lyg tas paukštis, Įstrigęs naftoje, beviltiškai bandantis sprukti. Laisvės kvapą pamiršau jau seniai, Kai tik pradėjau kalbėt apie kitą pasaulį. Pasaulį, kur nėra jokios naftos, Kur aš galiu būti laisvas kaip paukštis.
Manasis angelas Tu kaip koks angelas, Iš dangaus atsiųstas į žemę. Tu buvai skirtas saugoti Ir linksminti mane iki pabaigos. Tu atrodei kaip tikras Dievo Kūrinys ir privertei mane verkti Iš laimės, nes padarei mane laimingą. Turbūt daugiau nieko man nereikia, Tik tavo šiltų angelo sparnų. Tavo sieloje daug šviesos, Tu skiri ją man, atiduodamas visą save. Ir nuo šiol mes kartu su sparnais Skraidom aplink pasaulį ieškodami, Kur mums būti ir kam padėti... Neradę nieko, mes liekam kartu.
Paveikslas Kambarys, kuriame niekas nemiega, Tik seni baldai ir pasimetusi siela. Dar dūmai, kurie sustingo laiką Lyg paveiksle be rėmų. Saulės spinduliai pro žaliuzes Toj pačioj vietoj švyti dienomis. Balsas, užstrigęs galvoje, O vaizdas lyg paveiksle...
Nebeliks Paryžiaus Kai laikas tik liko, Kurį galėjom praleisti drauge. Meilė užvaldė viską, Kad ir pats laikas užsimiršo. Kai Eifelio nesimatė Dėl rūko, kuris buvo ryte. Tą minutę pradingo Paryžius, Bet ne meilė mumyse. Mes bėgom per Paryžių, Kai lijo lietus. Mes juokėmės iš visko, Nes buvom laimingi tada. Ir kai laiko nebeliko, Sustingo viskas aplink. Tai atrodė lyg paveikslas, Kuriame mes kartu.
„Jaunųjų kūrėjų tribūna NEVĖŽIS“ – bene vienintelis toks projektas Panevėžio regione. Jis sutelkia regiono moksleivius į bendruomenę, kurioje ypatingas dėmesys skiriamas rašytiniam žodžiui ir meniniam vaizdui. Per metus atsiųsta jaunimo kūryba publikuojama almanache, o iškilmingos ceremonijos metu skulptūrėlėmis ir diplomais apdovanojami metų geriausi kūrėjai.
