2021 m. rugsėjo 13–15 d. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje viešėjo žinoma islandų rašytoja ir iliustratorė Kristín Ragna Gunnarsdóttir, šiuo metu bibliotekoje veikiančios parodos „Šiaurės šalių vaikų knygų potvynis“ kuratorė.
Kristín Ragna Gunnarsdóttir (g. 1968) turi lyginamosios literatūros bakalauro laipsnį, kūrybinio rašymo magistro laipsnį. Parašiusi 10 knygų ir iliustravusi nesuskaičiuojamą kiekį knygų, ji kuria parodas vaikams bei prisideda prie skaitymo skatinimo iniciatyvų. Autorė gavo islandų iliustratorių apdovanojimą už Šiaurės šalių mitologijos knygų iliustracijas, buvo nominuota daugeliui literatūrinių apdovanojimų.
Kaip knygos atėjo į jūsų pasaulį?
Kai buvau vienerių metų amžiaus, išsikraustėme į Londoną. Giminaičiai atsiųsdavo islandiškų knygų – iliustruotų pasakų, liaudies kūrybos, istorijų apie kaimo gyvenimą. Labai ilgą laiką mano vaizduotėje Islandija buvo kaip iš tų senovinių knygų vaikams. Siuntiniuose gaudavau ir į islandų kalbą išverstų Šiaurės šalių autorių (Astrid Lindgren, Tovi Jansson ir kt.) knygų bei nuostabių angliškų istorijų. Knygas tiesiog ryte rijau.
Kokia buvo jūsų mėgstamiausia vaikystės knyga?
Turėjau daug labai mėgstamų knygų. Viena mano mylimiausių – „Alisa stebuklų šalyje“. Ji manyje sužadindavo kūrybiškumą, žaismingumą, žavėjo kalbos žaismu. Kitos knygos mano mėgstamiausių sąraše: „Broliai Liūtaširdžiai“, „Piteris Penas“, „Hobitas“. Vėliau persikraustėme į Ameriką, kur susipažinau su šios šalies vaikų literatūra: „Šarlotės voratinkliu“, „Ozo šalies burtininku“. Galiausiai grįžome atgal į Islandiją, tad turėjau galimybę geriau pažinti islandų, skandinavų literatūrą vaikams. Visos šios nuostabios knygos mane įkvėpė. Ir dabar visur, kur keliauju, ieškau knygų vaikams, nuolat jas skaitau. Manau, kad pasaulis būtų geresnis, jei visi skaitytų daugiau vaikų knygų.
Kas jus paskatino pradėti rašyti ir iliustruoti knygas vaikams?
Kaip jau minėjau, vaikystėje skaičiau neatsitraukdama, bet tuo pat metu jutau didžiulį kūrybos poreikį. Niekam nematant ėmiau spalvoti skaitomų knygų iliustracijas ir pati piešti ten, kur paveikslėlių nebuvo. Kiek ūgtelėjusi, atostogų kaime metu ėmiau kurti istorijas, kurias užrašiusi ir iliustravusi, siųsdavau savo jaunesniems broliui ir seseriai. Ši kūryba tęsiasi iki šiol. Man tiesiog labai patinka istorijos.
Kaip gimsta idėjos naujai knygai?
Idėja įsižiebia kaip liepsnelė. Tarkim, dirbdama prie vienos iš knygų, staiga pažvelgiau į ant sienos kabantį seną Islandijos žemėlapį ir vaizduotėje pamačiau sceną: mergaitė paliečia vulkaną, šis išsiveržia, o kartu su juo pasirodo ir mitologinė ragana… Žinojau, kad ši ragana jau pyko, kad neįtraukiau jos į vieną knygų seriją ir būtinai vėl pasirodys. Po to turiu sugalvoti visą istoriją, iš kurios ši scena atkeliavo.
Kartais istorijas inspiruoja ypatingos vietos ar daiktai. Keliaudama labai mėgstu lankytis muziejuose, istorinėse vietose, tad įkvėpimą galiu rasti senos koplyčios rūsiuose ar žvelgdama į retą objektą muziejuje.
Kokį vaidmenį vaikų gyvenime atlieka skaitymas ir kaip jis konkuruoja su šiuolaikinėmis technologijomis?
Technologijos neabejotinai užima skaitymo vietą. Veiksmas telefone yra įtraukiantis, daug greičiau kintantis nei knygoje. Žiūrėti filmą ir skaityti – ne tas pats. Skaitydami vaikai interpretuoja tekstą, patys vaizduotėje kuria vaizdus, o žiūrint filmą greitai besikeičiantis vaizdas tiesiog užlieja ir taip primeta savitą interpretaciją. Skaitydami vaikai lavina kritinį mąstymą, kuris yra labai svarbus informacijos srautui filtruoti.
Per knygas vaikai geriau pažįsta save, savo aplinką ir visą pasaulį. Taip vystosi vaizduotė ir empatija kitaip gyvenantiems. Skaitymas taip pat yra nepamainomas lavinant kalbą, kuri yra be galo svarbus įrankis savęs pažinimui ir saviraiškai.
Kokios, jūsų nuomone, priemonės gal paskatinti vaikus skaityti? Kaip tai daroma Islandijoje?
Islandai – istorijų pasakojimo tauta. Literatūra yra neatsiejama mūsų kasdienio gyvenimo dalis. Jai mes keliame aukštus standartus. Kalbant apie vaikų skaitymo skatinimą, manau, svarbiausia – rodyti gerą pavyzdį. Dažnai sakome, kad vaikai turėtų mažiau laiko leisti prie ekranų ir daugiau skaityti, o patys to nedarome. Vaikai turi matyti skaitančius suaugusiuosius, turime kartu skaityti, kalbėtis apie knygas.
Taip pat svarbu leisti vaikams atrasti jiems patinkančias knygas, kad skaitymas būtų ne mūsų primesta prievolė, bet malonus nuotykis. Nuostabi vieta ieškojimams – biblioteka. Juk bibliotekos – tai istorijų iš viso pasaulio pilni muziejai, o bibliotekų darbuotojai tarsi magai, padedantys kiekvienam vaikui atrasti kelią į knygų pasaulį. Svarbios ir vaikų knygų parodos, kuriose knygos tampa žaidimo dalimi. Reikia leisti vaikams tyrinėti patiems, užmegzti ryšį su objektu, nes tai sužadina vaizduotę ir vaikai tampa istorijos dalimi.
Papasakokite, kaip gimė idėja organizuoti parodą „Šiaurės šalių vaikų knygų potvynis“?
Šiaurės šalių ministrų tarybos biuras Reikjavike šventė 50-metį ir kreipėsi į mane, kad pasiūlyčiau idėją parodai, kuri sukviestų būsimuosius lankytojus. Buvau jau anksčiau ten organizavusi parodų ir gerai pažinojau įstaigos erdvę, be to, ilgą laiką dirbau su vaikų skaitymo skatinimo iniciatyvomis, tad idėja atėjo labai greitai.
Pavadinimą pasiskolinau iš islandų naudojamo termino „knygų potvynis“, kuriuo apibūdinamas prieššventinis laikotarpis, kai visos leidyklos išleidžia begalę knygų, o žmonės skuba jas pirkti dovanoms. Norėjau, kad tai būtų vaikų knygų potvynis, užliejantis visą erdvę, o vaikai per jį plauktų su kelionės pasu ir pajustų, kad skaitymas – kai mintimis nukeliaujame į autoriaus sukurtą pasaulį – gali būti jaudinantis nuotykis.
Parodoje buvo eksponuojamos svarbiais apdovanojimais įvertintos Šiaurės šalių autorių knygos. Turėjome ir dėžes su knygų vertimais į skirtingas kalbas, kad į parodą užklydę užsieniečiai vaikai nesijaustų nuskriausti.
Kuo ypatinga yra Šiaurės šalių literatūra vaikams?
Mano nuomone, šių šalių literatūra vaikams yra išskirtinės kokybės. 2017 m. buvau nominuota Šiaurės šalių literatūrinei premijai (Nordic literature prize) ir turėjau progą dar geriau pažinti šio krašto vaikų knygų rašytojus bei iliustratorius, išgirsti juos kalbant. Manau, kad daugumai Šiaurės šalių vaikų knygų būdingos drąsios temos ir kritinio mąstymo skatinimas.
O koks yra jūsų mėgstamiausias Šiaurės šalių literatūros vaikams personažas?
Aš netgi segiu apyrankę su Pepės Ilgakojinės atvaizdu. Manau, kad šis personažas yra puiki Šiaurės šalių literatūros personifikacija. Ji yra drąsi ir viską kvestionuoja. Ji kūrybiškai žvelgia į pasaulį – gali apversti viską aukštyn kojomis, vaikščioti atbulomis. Mokydama kūrybinio rašymo ir iliustracijos meno ir aš skatinu studentus būti žaismingais, kūrybiškais ir ieškoti skirtingų požiūrio taškų. Be to, Pepė – įkvepiantis pavyzdys mergaitėms.
Ko palinkėtumėte mažiesiems parodos lankytojams?
Linkiu būti smalsiems, žaismingiems ir gerai praleisti laiką. Pasinerti į šį nuotykį, skirti laiko įsigilinti į parodos detales – tekstus, iliustracijas ir geriau pažinti Šiaurės šalių literatūrą vaikams.
Pirmą kartą paroda „Šiaurės šalių vaikų knygų potvynis“ vyko 2018 m. Islandijoje, kitais metais interaktyvi ekspozicija keliavo į Latviją. Šiemet Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje ir Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos iniciatyva bei kūrybiško islandų ir lietuvių menininkų, skaitymo skatintojų, architektų, dailės mokyklos moksleivių, bibliotekos specialistų bendradarbiavimo dėka, įgijusi naują savitą veidą paroda pirmą ir vienintelį kartą pristatyta Lietuvoje. Džiugu, kad kartu su Kristín Ragna Gunnarsdóttir į parodą Panevėžyje atvyko ir 30-metį švenčiančio Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje atstovės: direktorė Helen Nilsson bei patarėja kultūros ir švietimo klausimais Brigita Urmanaitė.
