Vargonininkas, pedagogas, atlikėjas Jonas Žukas (1907–2004), užaugęs derlingoje tarpukario nepriklausomos Lietuvos idėjinėje dirvoje, sovietmečiu nepakluso režimui ir pasirinko nežinios kelią emigracijoje, kad išsaugotų minties, žodžio ir veiksmų laisvę. Jis buvo vienas pagrindinių Lietuvos vargonų mokyklą tarpukaryje kūrusių pedagogų, į vargonininkų repertuarą ir interpretaciją įliejęs laisvos, modernistinės atlikimo manieros. Būdamas vienas mylimiausių Marcelio Dupré mokinių Paryžiaus konservatorijoje, Jonas Žukas perėmė jo metodinius principus, propagavo naujausią to meto prancūzų vargonų repertuarą ir literatūrą, praturtino Lietuvos vargonų mokyklą prancūziška interpretacijos tradicija.

Laisvo ir kūrybingo pedagogo portretą prisiminimuose piešia buvę Žuko mokiniai ir bičiuliai, pabrėždami jo erudiciją, profesinę kompetenciją ir dvasinę inteligenciją. Gausu ir paties Jono Žuko vaizdžiai ir gana detaliai užrašytų studentiško gyvenimo epizodų iš studijų Kauno ir Paryžiaus konservatorijose laikų. Pateiktuose aprašymuose galima rasti įdomių vėliau žinomais tapusių Lietuvos kultūros ir meno veikėjų gyvenimo ir kūrybos fragmentų, todėl ši knyga gali sudominti ne tik muzikus, bet ir kitų meno sričių atstovus.