„Kas jis toks? Ir kaip jis dirba, kad šitiek padaro? – klausia retoriškai Adomo Mickevičiaus universiteto profesorius Przemyslawas Czaplinskis Mažojo pasaulio centro palydimajame žodyje, kurį metraforiškai pavadina Pogranycznyk. Kone rusiškai skambantis žodis dabartinėje lenkų kalboje gali žymėti pasienietį, o rusiško pasieniečio reikšmė apibūdinama žodžiu strazak graniczny. Jis artimesnis lietuviškam pasienio policininkui.

Czaplinskio sugestija priskiria Czyzewskį tokiai itin negausiai kultūros ir idėjų pasienių genčiai, kuri įsikuria ten, kur susiduria ir greta gyvena arba susiduria ir nesugyvena priešingos minties srovės, konfliktuojančių arba vis dar bręstančių tapatybių kultūros, tautinės bendruomenės, socialinės grupės, laisvės ir nelaisvės reiškiniai. Kitaip sakant, tai pirmiausia erdvės, tolimos nuo oficialiųjų galios, turto, šlovės centrų, kur vieni pakraščiai susitinka su kitais ir kitokiais pakraščiais. Kartais jos panašios į meninės minties padebesiais klajojančio Hermanno Hessės sukurtą Kastaliją – vietą stiklo karoliukų žaidimams ir kilnios išaukštintos apšvietos darbams, galintiems apsaugoti nuo įsisiautėjančios minios tamsiųjų jausmų, tarsi virusas besiplečiančios technologinės bukaprotystės, realybės šou agresijos tikrovės atžvilgiu ir menkstančio žmogiškumo. <…>“
Egidijus Aleksandravičius