Dvasinis kartos, siauresne prasme – žemininkų, centras yra V. Mačernis, anksti ir savo draugų pripažintas, toks ir išlikęs. Tad suprantama, kad prie jo vis grįžtama, siekiant atnaujinti kūrybos suvokimą, dvasinę biografiją. Taip, disproporcija, kai pagalvojame kad ir apie H. Nagį, o ir apie kitus „Žemės“ autorius, juolab apie platesnį žemininkų ratą. Ar čia tik inercija? Ar rašymas skatina rašymą, knyga – knygą?

2021 metai, Vytauto Mačernio šimtmetis.
„Žemės“ antologijos septyniasdešimtmetis.
Grįžtama ir prie 2006 metais išleistos studijos „Karalių gėlė iš Žemaitijos pelkių“ („Žemaičių praeitis“, t. 13). Penkiolika metų – netrumpas laikas, tačiau joje iš esmės nieko netaisyta: papildymai, vertinimų korekcijos atliktos pirmoje knygos dalyje. Poskyriu „Vytauto Mačernio įspaudai kartoje“ atidengiama naujesnių prieigų.

„Žemės keleiviai“ – dviejų dalių. Pirma – bendresnė, apimanti žemininkų centrą ir kiek tolesnius jo ratilus ir pakraščius, reiškinius, pateikiamus ne tik tiesia, bet ir zigzagine linija – nuo žemininkų iki žemininkų. Antra dalis – V. Mačernis, atskirasis, vienišasis keleivis. Išlaikytas 2006 metų leidimo pavadinimas „Karalių gėlė iš Žemaitijos pelkių“.

***

Kodėl „Žemės keleiviai“? Ir lietuvių jausenoje tas keleiviškumas, tas begalinis žmonių ėjimas žemės keliais ir vieškeliais giliai įspaustas. Petro Dirgėlos užmojis – kelių istorinių knygų žemės keleivių epas. Begalybės, bet ir ribos jausmas. Liūdesio formulė, nepriekaištingo kalbos tono – lyg vos nujaučiama ankstyvo Lietuvos rudens šviesa ant laukų ir kelių. Namo, namo, o vis benamiai, vieniši klajūnai, nepareinantys, nesugrįžtantys žemės keleiviai.