Bibliotekoje istorijas pasakoja ne vien knygos. Įtraukiančiomis istorijomis apipinti yra ir jos pastatas, raida, kuriami produktai. Norėdami suteikti šioms istorijoms gyvybės ir tapti savo lankytojams dar artimesni, bibliotekos darbuotojai dalyvavo pasakojimo meno mokymų projekte „Pasakojimo meistrystė Lietuvos bibliotekų auditorijoms“. Šių mokymų metu dešimt bibliotekos darbuotojų kūrė pasakojimo metodais pagrįstas ekskursijas, kurios suteiks lankytojams galimybę pažinti dar nematytą bibliotekos pusę.

Projektas yra skirtas Panevėžio regiono bibliotekininkų profesiniam  tobulėjimui pasakojimo meistrystės (storytelling) srityje. Projekto partneriai – profesionalūs pasakotojai iš Legendų muziejaus (Švedija) ir Jelgavos viešosios bibliotekos (Latvija). Profesionalių lektorių vedami mokymai suteikė projekto dalyviams vertingų žinių, netikėtų atradimų ir įkvėpimo. Dalinamės projekto dalyvių įspūdžiais.

Ką projekto metu sužinojote apie pasakojimo meną? Kuo jis svarbus ir įdomus šiuolaikiniam žmogui ir organizacijoms?

„Pasakojimo menas labai populiarus visame pasaulyje, tad smagu, kad po truputį skinasi kelią ir Lietuvoje. Labai džiaugiuosi, kad mūsų biblioteka išties aktyviai gilinasi į šią sritį. Pasakojimas gali suteikti skirtingas reikšmes daiktams ar pastatams ir taip didinti jų vertę“, – sako Vaikų literatūros skyriaus vyr. bibliotekininkė-metodininkė Šarūnė Leikienė. Jos teigimu, pasakotojas yra tik įrankis istorijai perteikti, o vaizdiniai, reaguojant į tai, ką girdi, tarsi filmas kuriasi klausytojo vaizduotėje. Būtent šis gyvas ryšys, reakcijos, vaizduotės stimuliavimas yra labai svarbūs ir pasiilgti dalykai šiuolaikiniam žmogui.

Juozo Miltinio palikimo studijų centro vyr. bibliotekininkė Angelė Mikelinskaitė pastebi, kad pasakojimas kaip žanras turi labai senas tradicijas. „Pasakojimas – tai bendruomenės sutelkimo būdas, kuriame paties pasakotojo vaidmuo yra išskirtinis ir svarbus.  Nemažiau svarbi ir pasakojimo vieta, nes joje vyksta veiksmas, joje pasakotojas ne tik pasakoja istoriją, bet ir kuria tos vietos tapatybę,“ – sako A. Mikelinskaitė. Pasak jos, šiuolaikiniam žmogui pasakojimas svarbus kaip socialinio ir kultūrinio ugdymo priemonė, kūrybiškumo skatinimo, identiteto su vieta atradimo būdas. Organizacijoms – kaip saugomų kultūros vertybių pristatymas, auditorijos įtraukimo ir ryšio su ja stiprinimo priemonė. 

Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus vedėja Greta Kėvelaitienė pasidalino naujai atradusi pasakojimo meną: „Pasakojimo menas iki šiol man buvo mažai žinomas, o ir nedomino. Maniau, kad tai tradicinis „pasakorių“ užsiėmimas, senovės Lietuvoje puoselėtas, kai močiutė prie pečiaus pasakodavo istorijas. Mokymų metu sužinojau labai daug. Pasakojimas pasirodė be galo patrauklus ir unikalus formatas, galintis praturtinti bibliotekos paslaugas.“ 

Jau ne vienerius metus bibliotekoje ekskursijas vedanti kultūrinių reginių koordinatorė Vida Mikelevičiūtė sako iš mokymų pasisėmusi daug praktinių patarimų: kaip išlaikyti lankytojų dėmesį, kaip struktūruoti istoriją, kada faktus paįvairinti šmaikščiu intarpu.

Ar gebėjimas pasakoti gali būti išmokstamas? Ar mokymų metu atradote savyje iki tol nepažintą „pasakotoją“? 

„Ar tai išmokstama kol kas negaliu atsakyti. Vis dar ieškau savyje pasakotojos.Kuo daugiau gilinuosi į pasakojimo meną, tuo daugiau išlaisvinu vaizduotę, pagaunu save beieškant istorijų kasdienybėje. Atliekant vieną užduotį, lektorės paskatinta tiesiog pasitelkiau vaizduotę ir pasakojimas su mano fantazijos intarpais gimė tarsi savaime. Buvau tuo nustebinta ir patenkinta rezultatu. Manau, kad norint tapti įtaigiu pasakotoju, svarbiausia džiaugtis tuo, ką darai, būti atviram naujoms patirtims ir siekti geriausio rezultato,“ – sako Regiono bibliotekų strateginės plėtros skyriaus vyr. metodininkė Rūta Juzėnienė.

Tuo tarpu A. Mikelinskaitė tvirtai tiki, kad pasakoti išmokstama: „Reikia turėti istoriją, žinoti pasakojimo struktūrą, metodus bei priemones, kurios padeda įtraukti klausytoją, prikaustyti jo dėmesį. Taip pat svarbu mokėti sudėlioti pasakojimo seką, gebėti pasinaudoti aplinka, joje esančiais daiktais ar ženklais.“ Jos teigimu, pasakotojas turi pasižymėti ir aktoriniais gabumais: aiškiai kalbėti, pasakoti ramiai, įtaigiai, bet nenuobodžiai. 

Š. Leikienė tikina, kad būtent mokymai padeda įveikti kaustantį barjerą „aš negaliu, nemoku, nesugebu pasakoti“. Pasak jos, mes visi turime jaudinančių istorijų, kurios nebūtinai turi būti apie „didelius“ dalykus. „Net ir mažos autentiškos istorijos gali būti nepaprasto pasakojimo dalimi. Svarbu išjausti tai, ką pasakoji ir tuo tikėti,“ – sako bibliotekininkė.

Kas mokymuose padarė didžiausią įspūdį?

„Didžiausią įspūdį padarė mokymų vadovės charizma. Mokymuose sužinojau, kad ekskursija – tai ne tik svarbių datų ir įvykių vardijimas, bet ir emocijų perteikimas, ypatingos auros kūrimas ir klausytojo įtraukimas dalyvauti kartu,“ – mokymų įspūdžiais dalijosi Regioninio skaitmeninimo skyriaus vyr. metodininkė Greta Brimonienė.

Lektorių profesionalumu buvo sužavėta ir Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriaus vyriausioji bibliotekininkė Ilona Mažylytė. „Abi lektorės kupinos idėjų, geranoriškai pataria ir mielai dalijasi patirtimi,“ – pagyrų mokymų vedėjoms negailėjo ji.

G. Kėvelaitienė teigia mokymu metu supratusi, kad nėra vieno teisingo būdo pasakoti. „Mums, bibliotekininkams, labai patinka metodinės priemonės, instrukcijos, gairės, nurodančios veiksmų seką į siektiną rezultatą. Tačiau su pasakojimu yra šiek tiek kitaip, reikia atrasti unikalų, sau tinkamą būdą,“ – sako ji. Jos mintims pritaria ir Š. Leikienė: „Kuo įvairesniuose mokymuose dalyvauju, tuo labiau suprantu, kad vieno kelio, kaip pasakoti nėra. Atradus daug skirtingų pasakojimo meno gudrybių, galima susidaryti savitą pasakojimo technikų „portfelį“ ir taikyti praktikoje.“

Mokymu metu įgytas žinias projekto dalyviai panaudos kurdami keturias temines ekskursijas. Nors vis dar vyksta kūrybinis procesas, bibliotekininkai net neabejoja, kad pasakojimo metodais paremtos ekskursijos prisidės prie bibliotekos matomumo ir praturtins bibliotekos lankytojų patirtį.

„Mano nuomone, tokių ekskursijų Panevėžyje ir Lietuvoje yra labai nedaug. Pasisėmus žinių iš profesionalių pasakotojų, galime sukurti unikalią paslaugą ir būti ta vieta, į kurią pirmiausia norisi ateiti atvykus į miestą. Entuziazmu švytintys pasakotojų veidai leis kurti atviros bibliotekos įvaizdį,“ – sako G. Kėvelaitienė.

Jai pritaria ir I. Mažylytė. Pasak jos, tai bus nestandartinės, naujo formato ir patrauklios ekskursijos. „Lankytojai išgirs įdomiomis detalėmis praturtintų pasakojimų apie biblioteką, jos istoriją, pastatus, paslaugas ir GabrielęPetkevičaitę-Bitę. Įgytas žinias perteiksime ir regiono bibliotekoms,“ – teigia bibliotekininkė.

Š. Leikienės manymu, tokios ekskursijos atskleis, kad biblioteka yra gyva. Kad ji knibždėte knibžda individualių prisiminimų, išgyvenimų, emocijų, tikrų ir išgalvotų istorijų.

Projekto dalyvė V. Mikelevičiūtė tikisi, kad šios ekskursijos bus patrauklios lankytojams ir prisidės prie bibliotekos įvaizdžio gerinimo. „Gyvenu Panevėžyje nuo gimimo ir jau virš 40 metų dirbu bibliotekoje. Man įdomi ir sava tiek gimtojo miesto, tiek ir bibliotekos istorija, tad norisi ja pasidalinti su kitais. Tikiu, kad daugeliui žmonių būtų tikrai įdomu daugiau sužinoti apie biblioteką, jos istoriją, architektūrą. Taip pat reikia informuoti bendruomenę apie bibliotekos paslaugas ir inovatyvias veiklas, nes daugeliui ji vis dar asocijuojasi tik su knygų išdavimu. Galbūt išgirdus įdomiai ir išradingai pasakojamas istorijas biblioteka žmonėms taps savesnė, artimesnė, skaitytojai aktyviau joje lankysis ir dalyvaus įvairiausiose veiklose,“ – sako ji.  

Linkime projekto dalyviams kūrybiškumo kuriant naujas ekskursijas ir nekantriai laukiame rezultatų!

Projektą bendrai finansuoja Europos pasakotojų federacija ir ES programa „Kūrybiška Europa“