„Mieli mano skaitytojai,
Skaitykite ir stebėkitės – labai keista knyga! Lyg kelionės dienoraštis, lyg maldynėlis? Publicistika, komunikacija, žmonių istorijos, pasakojimai apie gyvūnėlius, subjektyvūs autorės pafilosofavimai ir intymūs saviugdos priesakai. Viskas čia vienoj vietoj. Daug keistų ir prieštaraujančių vienas kitam teiginių, tikra minčių raizgalynė. Neaiškus žanras.
Jei perskaitę šiuos kelionės užrašus, net ir supyksite, Jūs būsite teisūs.
Vadinasi, man pavyko atspindėti pasaulį tada, kai visi į COVID-19 nasrus patekę buvome pasimetę ir nusčiuvę, prieštaravimų ir nežinios draskomi.
Kai visų mūsų galvose pynėsi nuostaba, baimė, ir noras priešintis.
Kai pasaulio maldos namai buvo uždaryti, o melstis norėjosi net užkietėjusiems laisvamaniams.
Kaip tik taip jaučiausi ir aš, šių užrašų autorė, likimo dėka atsidūrusi 2020-ųjų metų kovo mėnesį pačiame pasaulinės pandemijos epicentre – italų kruiziniame laive Costa Victoria, kuris paskelbus jame karantiną iš pradžių klajojo ieškodamas uosto, kuriame jam būtų leista prisišvartuoti, o po to lėktuvų, kuriais galėtų išskraidinti gerokai laive užsibuvusius laivo keleivius.“
Dalia Kutraitė, Vilniaus universiteto partnerystės docentė, žurnalistė, komunikacijos ekspertė ir dėstytoja, televizijos laidų ir filmų kūrėja, knygų „Dalia Kutraitė kalbina“ ir „Nokstančių bananų kvapas“ autorė.

2020 metų kovo mėnuo visiems laikams pasaulyje bus paženklintas COVID -19 negandos ženklu. Kai grėsmingai ištuštėjo net didieji megapoliai, kai saugiausia buvo likti namuose, tūkstančiai keliautojų atsidūrė kruiziniuose laivuose, kurių nė viena valstybė nebenorėjo įsileisti į savo uostus.

Ką mąstė, dėl ko panikavo ir apie ką juokavo mažose laivų kajutėse įkalinti žmonės? Apie tai ką tik išleistoje knygoje „Keistos kelionės užrašai“ pasakoja žurnalistė ir komunikacijos dėstytoja Dalia Kutraitė kartu su vyru praleidusi visiškos nežinios ir izoliacijos mėnesį laive Costa Victoria, virtusiu panikos apimtu kalėjimu žmonėms iš viso pasaulio.

– Viešpatie, jei Tu sakai, kad visada esi greta ir saugai mane, tai kodėl atsigręžęs atgal pačiais sunkiausiais savo gyvenimo momentais, aš regiu tik dviejų kojų pėdsakus?
– Todėl, žmogau, kad sunkiausiais Tavo gyvenimo momentais, aš nešu Tave ant rankų…

„Esu dėkinga likimui už 20 nepakartojamų karantino dienų, kurias kartu su vyru praleidome įkalinti kruizinio laivo kajutėje lyg 5 žvaigždučių kalėjime. Džiaugiuosi supratusi, kad net kalint mažame kambarėlyje galima patirti gyvenimo pilnatvę, nes, pasirodo, svarbiausieji dalykai vyksta ne aplink mus, o mumyse pačiuose.
Blogi laikai Nojaus laivo keleiviams prasidėjo prie Kretos salos šešioliktą plaukimo dieną. Pranešimas nuo kapitono tiltelio buvo lakoniškas: vienai keleivei nustatytas coronavirusas, todėl visi privalome likti kajutėse, nekišdami iš jų nė nosies.
Nuo tos akimirkos mūsų gyvenimas iš esmės pasikeitė. Linksmybės ir pramogos baigėsi, vynas ir šokiai užsidarė, net kavos ir karštos arbatos gaudavome sunkiai. Tapome viruso apsėstu laivu, pilnu keleivių iš viso pasaulio, nebežinančių, kas jų laukia ateityje ir kada ir kaip galės pasiekti namus.“