Prisiliesti prie istorijos galima, bet ją išgirsti – nelengvas užmojis. Dar kartą Ignalinos viešosios bibliotekos projekto „Bažnyčių istorija žadina vaizduotę“ iniciatoriai leido kiekvienam dalyviui praskrieti laiku. Neilgai. Vos per keturis šimtmečius, nors laiką skaičiuojame tik mes – Visatoje ir Amžinybėje laiko nėra.

Negaliu kalbėti visų vardu. Tik savo, o ką kelionėje užčiuopė mano pakeleiviai – jų paslaptis. Suvokimas, kad išsiruošei į Videniškių vienuolyną jau savaime jaudina, o vaizduotė siautėja vos pagalvojus, kad eisi tais pačiai rūsiais, kuriais prieš 400 metų vaikščiojo vienuoliai, kad prisiliesi prie jų suręstų akmeninių laiptų ir žvelgsi į jų ant tų pačių sienų tapytus portretus.

Gražiai sutapo, o gal kažkas sumaniai tam sutapimui rastis padėjo, bet lyg skriejantis šviesos spindulys į neišvengiamą nežinią, tąkart suskambėjo moterų trio bažnyčioje. Videniškių šv. Lauryno bažnyčioje jaudinančiai kelionei iškilmingumo suteikė Didžiasalio vokalinio ansamblio „Vėtrungė“ sakralinių giesmių valanda.

„Taip gražiai šioje bažnyčioje suskambėjo jūsų giesmės, taip giliai palietė širdis visų“, – priimdamas svečius sakė mon. dek. kunigas Kęstutis Kazlauskas.  

Videniškių vienuolyno muziejus eksponatų gausa ir turtingumu sujaudintų ne vieną istorijos smalsuolį, ypač kai kelionėje lydi žiniomis kūpanti ir vienuolyno dvasia pulsuojanti jo vadovė Solveiga Šlapikienė.

Videniškiai – nedidelis miestas netoli Molėtų, XVII-XVIII a. buvęs svarbus kultūros ir dvasinio gyvenimo centras. XV-XVII amžiais valdos priklausė Giedraičiams. Pirmoji medinė bažnyčia Videniškiuose pastatyta 1547-1549 m. Motiejaus Giedraičio rūpesčiu. Jo sūnų Mstislavlio vaivados, Ukmergės seniūno ir Obelių laikytojo Martyno Marcelijaus Giedraičio bei Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio iniciatyva pastatyta nauja mūrinė bažnyčia, jai parūpinta turtinga įranga.

1617 m. Martynas Marcelijus Giedraitis fundavo reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolyną. Nuo tada Videniškiai tapo šio ordino centru Lietuvoje. Jau 1618 m. pastatai buvo perduodami Ipolitui Žepnickiui, ordino provincijolui ir bažnyčios klebonui, nors statybos darbai dar vyko iki 1620 m. Dovanojęs vienuolynui Videniškių bažnyčią ir gyvenamuosius pastatus, jų išlaikymui bei tolimesnėms statyboms fundatorius užrašė Videniškių miestelį su miestelėnais, kai kurias žemės valdas. Pirmasis vienuolyno pastatas buvo nedidelis, medinis. Jame galėjo gyventi 12 vienuolių.

Vienuolyno bažnyčia sumanyta ir kaip šeimyninis mauzoliejus, taip pat liudijo gilią fundatorių giminės dvasinio gyvenimo tradiciją (1544 m. palaimintuoju paskelbtas atgailos kanauninkas Mykolas Giedraitis, kurio kultą giminės nariai uoliai skatino). 1631 m. prie naujosios bažnyčios dešiniojo šono pristatyta kvadratinė koplyčia su erdviu rūsiu, kuriame laidoti Giedraičių šeimos nariai.

Tiek bažnyčia, tiek vienuolynas smarkiai nukentėjo per 1655-1661 metų karą. Atstatyta šventovė konsekruota 1684 m. liepos 27 d. Vienuolyno pastatai atstatyti mediniai. Kelis kartus perstatyti jie išliko iki XIX a. vidurio. Tik XVIII a. 6-ajame dešimtmetyje sumūryta dviejų aukštų infulato rezidencija (kurioje mes ir viešime), o senajame mediniame vienuolyno pastate įsikūrė noviciatas, virtuvė ir refektorius.

1783 m. Livonijos vyskupas Juozapas Kosakovskis, gavęs popiežiaus Pijaus VI bulę, užėmė vienuolyną ir jam priklausančias žemės valdas. Tuo metu apnaikinti ir vienuolyno pastatai. Pasipriešinus Vilniaus vyskupui Ignotui Masalskiui ir patiems atgailos kanauninkams bylą dėl vienuolyno 1790 m. iš dalies laimėjo vienuoliai, kurie priteistomis lėšomis suremontavo gyvenamuosius pastatus, o 1801 m. atnaujino ir bažnyčią, tačiau prarado visas žemes. Sakoma, kad nuo pat 1618 m. atgailos kanauninkai aptarnavo ir parapiją.

1832 m. vienuolynas uždarytas. Bažnyčia, kaip ir dauguma buvusių vienuolynų bažnyčių, tapo parapine. XIX ir XX amžiais keletą kartų remontuota, mūsų dienas ji pasiekė gana geros būklės, išsaugota daugelis autentiškų interjero įrangos elementų.

Vienuolyno viršininko rezidencijoje iki Antrojo pasaulinio karo buvo klebonija, vėliau-mokyklos bendrabutis, kas padėjo išsaugoti iki šių pastatą labai geros būklės.

Videniškių vienuolynas buvo svarbus šio ordino dvasinio gyvenimo centras. Čia gyveno provincijolas, o vėliau, kitose šalyse atgailos kanauninkų vienuolijai išnykus, ir ordino generolas. Vienuolyno vyresnysis nuo 1618 m. turėjo infulato titulą. Bažnytinių apeigų metu jis galėjo nešioti vyskupo insignijas-mitrą ir pastoralą. Vienuolyne veikė noviciatas ir teologijos studijos. 1753 m. Videniškių vikaru ir filosofijos lektoriumi buvo tais pačiais metais išleistos populiarios religinės knygos „Broma atwerta ing wiecznasti…”, kitų maldų bei meditacijų knygų lietuvių ir lenkų kalbomis autorius Mykolas Olševskis (apie 1712-1779), vėliau dar buvęs čia pamokslininku (1755-1761 m. jis buvo Lietuvos ir Lenkijos atgailos kanauninkų generaliniu vizitatoriumi). Minima, kad XVII-XVIII a. prie vienuolyno veikė parapijos mokykla. Jos įkūrimo data gali būti laikoma 1600 m. vyskupo Merkelio Giedraičio (vienuolyno fundatoriaus brolio) mokyklai užrašyta fundacija. Brolių Giedraičių rūpesčiu bažnyčioje buvo išlaikoma profesionali giedotojų kapela. Prie vienuolyno taip pat veikė špitolė.

Šiuo metu išlikęs tik mūrinis pastatas, kuriame veikia parapijos ir vienuolyno muziejus: keliuose infulato rezidencijos kambariuose  neblogai išlikusia sienų tapyba, saugoma liturginių reikmenų, rūbų kolekcija. Sienų tapyba primena senąją patalpų paskirtį-ovaliuose medalionuose įamžinti vienuolyno vyresniųjų portretai.

Videniškių bažnyčia stovi ties trikampe, dar XVI a. susiformavusia miestelio aikšte; infulato namai ir mediniai bei mūriniai ūkiniai pastatai išdėstyti rytiniame šventoriaus kampe, prie jų buvo vienuolyno sodas. Kadaise vienuolyno ansamblis per tvenkinių sistemą jungėsi su Giedraičių dvaru Žižnava.

Vienuolyno architektūros formos kuklios, pastato išorėje vengta dekoro elementų. Bažnyčios architektūra, ypač eksterjeras, taip pat pasižymi formų santūrumu. Šventovės planas stačiakampis – viena plati ir trumpa nava. Abipus presbiterijos pristatytos dvi nedidelės zakristijos. Pagrindiniame fasade kyla bokštas, kartu su dviem vėlesniais priestatais sudarantis bažnyčios prieangį. Antrajame bokšto aukšte įrengtas vargonų choras. Nava ir presbiterija perdengta cilindriniu skliautu su liunetėmis, presbiteriją nuo navos skiria plati pusapskritė arka. Skliautus puošia plokščios, smulkaus profilio tinko nerviūros. Bažnyčioje yra 5 barokiniai altoriai, išlikę XVII a. paveikslų. Palaimintojo Mykolo Giedraičio atvaizdas kabo šoninės koplyčios altoriuje (minima, kad anksčiau prie šio atvaizdo patirtas malones liudijo auksiniai ir sidabriniai votai). Presbiterijoje išlikę dvi reljefinės epitafijos, įrengtos 1639 m., įamžinančios pirmojo vienuolyno viršininko I. Žepnickio ir vienuolyno fundatoriaus M. M. Giedraičio atminimą.

Neprofesionalo akiai „užkliuvo“ ir skirtas dėmesys šv. Augustinui. Virš sakyklos – jo skulptūra, šalia jos – didžiulis šv. Augustino paveikslas, kažkada kabėjęs altoriuje bei vitražas pristatytoje šoninėje koplyčioje. Tikrai neįprasti pasirodė ir angelai altorių viršutiniuose aukštuose – visi jie be kūnų – tik galvelės, primenančios mielus vaikelius. Nuostabą sukėlė ir stacijos, kurių užrašai – lietuvių kalba ir bažnyčios langai, simbolizuojantys šv. Lauryno kančios groteles.

Imperatoriaus Valerijono persekiojimų metu 258 m. šv. Laurynas buvo pririštas prie virš laužo pakabintų grotelių, taip pasmerktas lėtai ir kankinančiai mirčiai.

Dėl savo neįprastos mirties jis skelbiamas šventuoju virėjų globėju. Taip pat teigiama, kad Šv. Laurynas saugo namus nuo gaisro. Jis buvo ne tik diakonas, bet ir bažnyčios bibliotekininkas ir archyvaras, todėl šv. Laurynas yra ir bibliotekų globėjas.

Turėdamas žinių, išmanydamas ir gebėdamas perskaityti galybę simbolių, gali skaityti be raidžių ir klausyti be garsų, gali leisti vaizduotei nevaržomai sklęsti virš amžių…

Parengė Lina Raginytė
Vytauto Lekavičiaus nuotraukos
Ignalinos rajono savivaldybės viešosios bibliotekos informacija