Birželio 26 dieną bibliotekos darbuotojai išsiruošė į pažintinę-kvalifikacinę kelionę „Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gyvenimo keliais“, kurios tikslas buvo susipažinti su esminiais rašytojos gyvenimo ir kūrybos akcentais, aplinka, kurioje rašytoja gyveno, kūrė bei sugeneruoti idėjų naujų edukacinių programų, skirtų G. Petkevičaitei-Bitei, sukūrimui. „Kaip bibliotekos darbuotojai esame įsipareigoję vardui. Kaip kultūrininkai esame įsipareigoję atminčiai“ – sakė bibliotekininkė, rašytojos kūrybinio palikimo puoselėtoja, ekskursijos iniciatorė ir sudarytoja Albina Saladūnaitė.
Kviečiame skaityti, keliauti, susipažinti su Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gyvenimu ir kūryba.
Dalinamės kelionės maršrutu: shorturl.at/fNP68
1 stotelė – Kristaus Karaliaus katedros kapinės (Panevėžys)
Kaip Vilniuje yra Rasų, Antakalnio kapinės, taip Panevėžyje – Kristaus Karaliaus katedros kapinės. Čia besiilsintys žmonės galėtų sudėlioti ir papasakoti beveik visą Panevėžio kultūros istoriją. Net ir pati G. Petkevičaitė galėtų didžiuotis, kad šiose kapinėse atgulė amžinojo poilsio. Romantiška ąžuolų ir liepų alėja nuves prie jos kapo, ant kurio – Alfrido Pajuodžio paminklas „Mūsų tikriesiems poetams – paukščiams“. Bitė ir po mirties girdo įkvėpimu ateities poetus.
2 stotelė – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimtinė (Puziniškio dvaras)
Gabrielė gimė 1861 m. kovo 18 d. Puziniškyje, bajoro gydytojo Leono Petkevičiaus ir Malvinos Onos Chodakauskaitės šeimoje. 4 pirmuosius gyvenimo metus ji augo Puziniškyje. Dabar čia įkurtas muziejus ir mus su istorijomis pasitinka muziejininkė Irena Lesvinčiūnienė.
Tik daug vėliau, 1901 m., pavargusi nuo gyvenimo Vilniuje ir prasidėjus I pasauliniam karui, Gabrielė vėl sugrįžta į Puziniškį. Net ir šiais laikais čia juntamas atotrūkis nuo miesto, tai viena iš retų vietų Lietuvoje, kurioje nėra telefono ryšio, todėl lankytojus užlieja keistas atsipalaidavimo ir ramybės pojūtis – vis dar jaučiama buvusių šeimininkų dvasia. Naktį čia praleidusieji sako, kad girdėję žingsnius, matę besivarstančias Bitės mėgto balkono duris.
Kaip ir dabar, taip ir anuomet, Puziniškyje buvo laukiami visi. Bitė žmonių neskirstė pagal jų tautybę, istoriją, kaip mama ją mokė – atskirdavo žmogų nuo jo ydos ir priimdavo jį į namus. Galbūt todėl namai Puziniškyje niekada nebuvo tylūs, vokiečius keitė rusai, rusus keitė lietuviai, visa ši suirutė yra aprašyta „Karo metų dienoraštyje“, kurį Gabrielė rašė nuo 1914 m. birželio vidurio iki 1919 m. liepos vidurio. Šiame gyvenimo etape Gabrielė Petkevičaitė-Bitė parodė savo stiprybę ir gerumą. Rašytoja iki šiol tituluojama Šiaurės Lietuvos motina.
Puziniškio sodyba tarnavo įvairiems tikslams: nuo bitininkystės mokyklos iki draudžiamos literatūros slėptuvės ir slaptų Lietuvos inteligentijos susibūrimų. Per didžiąsias šventes (Jonines, Kalėdas) kultūros centre rinkosi šviesuoliai, visuomenininkai, lietuvininkai kartu diskutuoti politikos ir literatūros klausimais, kurti, skaityti, dainuoti. Čia lankėsi Bernardas Bučas, Salomėja Nėris, Juozas Tumas – Vaižgantas, Gabrielius Landsbergis – Žemkalnis, Jurgis Šaulys, Vincas Kudirka, Povilas Višinskis, Jonas Basanavičius ir kt. Besilankiusiųjų kovotojų prieš nutautinimą, prieš tautos sunaikinimą nuotraukas dabar matome ant muziejaus sienų.
3 stotelė – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės motinos kapas (Rozalimas)
Malvina Ona Chodakauskaitė, Gabrielės mama, lankydama ligonius užsikrečia dėmėtąja šiltine ir miršta, palikdama devynerių metų dukrelę.Tai skaudžiai paveikia būsimą rašytoją, užpildo jos gyvenimą liūdesiu ir jaunesnių brolių pasirūpinimo atsakomybe. Nors vėlesnėje jos kūryboje neprasiveržia rauda, bet ilgesys ir mamos stoka jaučiama visą gyvenimą.
Mamos palikimas – beribis gerumas. Ji spėja išmokyti Gabrielę mylėti ir rūpintis žmonėmis bei garbinti Aukščiausiąjį savo darbais.
4 stotelė – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės jaunystės namai (Joniškėlis)
Gabrielės tėčiui Leonui Petkevičiui gavus kvietimą dirbti Joniškėlio ligoninėje, šeima persikelia čia. Mergaitė auga ir mokosi, stebi, kaip jos tėvai rūpinasi vargšais, mato valgį stokojantiems dalinančią mamą, vėliau ir pati rūpinasi labdara.
Čia patirtos tėvo pamokos, patirtys suformavo ir ją pačią. Tėtis įskiepijo Gabrielei kalbos meilę ir pagarbą, išmokė gyvenimo. „Jūs mano Pradžių Pradžia, mano pirmasis ir pats svarbiausias universitetas“, – vėliau į tėvus kreipėsi Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.
Dabar ligoninėje puikuojasi Bitės ir tėčio Leono portretai. Miestelio centre galima pamatyti Antano Dimžlio sukurtą skulptūrinį rašytojos biustą.
Taip pat Joniškėlyje, šalia ligoninės, stovi mažas namukas, kuriame Bitė kartu su Žemaite buvo uždarytos Povilo Višinskio, kol ką nors parašys. Taip prasidėjo kūrybinė Dvi Moteri draugystė.
5 stotelė – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės namas (Panevėžys)
Savo kelionę pabaigėme, kur ir rašytoja baigė savo gyvenimo dienas. 1919–1924 m. Bitė gyvena ir dirba mokytoja Panevėžyje. Kartu su bendraminčiais Įsteigia Lietuvos moksleivių literatūros būrelį „Meno kuopą“. Paskutiniaisiais gyvenimo metais rašytoja atsiduoda kūrybai, rašo atsiminimus, romaną „Ad astra“ . Jos gyvenimas paskirtas kitiems, tiek materialūs, tiek vidiniai turtai atiduoti. Prasideda karas, nepriteklius, ligos ir negalavimai. 1943 m. G. Petkevičaitė-Bitė miršta.
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės kūryba
Trumpai susipažinkite su Gabrielės Petkevičaitės-Bitės kūryba, klausydami šių metų „Ad astra“ nominacijos laureačių įskaitytas kūrinių ištraukas.
Taip pat kviečiame pažiūrėti virtualią parodą „Gabrielė Petkevičaitė-Bitė“portale „Panevėžio kraštas virtualiai“.
