Autorė teigia, kad rašydama „Lūpdažio pamokslus“ įkvėpimo sėmėsi iš japoniškos literatūrinės tradicijos – džiuihicu. Džiuihicu esmė yra pasikliauti savo širdimi ir užrašyti viską, ką matai, girdi, mąstai, pastebi, nujauti, kas sukelia jausmus, momentinį liūdesį ar laimės akimirką. Tai gali būti mintys, kurias sujudino atsitiktinai pamatytas paveikslas, vaikystės prisiminimas ar sutiktas žmogus. Mes labai dažnai nevertiname to, ką kiekvieną dieną matome aplink save, tačiau visos kasdienybės smulkmenos yra mūsų gyvenimo pamatas. Autorė teigia, kad įkvėpta japoniško pasakojimo meno, bandė pamilti kasdienybę, susidraugauti su savo mintimis, bėgančiu laiku ir viską užfiksuoti trumpose istorijose.

„Lūpdažio pamokslai“ yra esė rinkinys. Visos trumpos istorijos paprastos ir kupinos žmogiškumo, puikių ir neretai ironiškų įžvalgų. Skaitydami vietomis panirsime į savotišką melancholiją, tačiau visada tarp eilučių pasigirs ir optimizmo gaida. Esė temos kasdieniškos ir įvairios. Autorė kalba apie pastangas prisijaukinti vienatvę, gebėjimą susitaikyti su bėgančiu laiku ir juoko raukšlėmis paakiuose, apie kiekvienam aktualų be tikslo iššvaistomą laiką, moterų santykius su mama, klaidas, gebėjimą džiaugtis gyvenimo smulkmenomis, draugystę, pasakų princus ir prancūzišką humorą, ilgesį bei meną skirtis. Visos temos nuolatos sukasi ant mūsų liežuvio galo, tad skaitydami „Lūpdažio pamokslus“ jausitės lyg bendraudamos su savo gerai pažįstama drauge.

Nors knygos pavadinime matome žodį pamokslas, visgi Erika Umbrasaitė nemoko gyventi. Ji tik pasakoja savo sukauptas kasdienines istorijas. Turime patys išmokti kaip nueiti savo gyvenimo kelią. Tai elegantiška knyga, kurioje autorė atskleidžia dar daugiau savo prancūziško gyvenimo detalių.