Švedų rašytojo Niklo Natt och Dago debiutinio romano „1793“ veiksmas vyksta, kaip ir galima atspėti iš pavadinimo, XVIII- o amžiaus pabaigoje.

Neramų 1793 metų rudenį, kai virš Europos ryškiai dega kruvinas revoliucijos gaisras, o nuo Švedijos karaliaus Gustavo III-iojo, tapusio sąmoklininkų auka, mirties praėjo vieneri metai, Mikelis Kardelis, buvęs jūreivis, o dabar – vienarankis žemiausios grandies Stokholmo viešosios tvarkos saugotojas, iš miesto tvenkinio išgriebia keistą lavoną. Kūnas, tiksliau – tai, kas iš liko – priklausė jaunuoliui, kuriam dar gyvam esant kažkas amputavo abi rankas, abi kojas ir liežuvį bei išbadė akis. Kankintojai kūno dalis pjovė po vieną, kantriai išlaukdami, kad žaisda šiek tiek apgytų, o vėliau pjaudavo toliau – ir taip darė tol, kol nelaimingasis išleido paskutinį atodūsį.

Tirti šiurpų nusikaltimą imasi Sesilis Vingė, jaunas juristas, intelektualas ir teisybės ieškotojas, retkarčiais Stokholmo policijai suteikiantis pagalbą, kai tenka narplioti ypač sudėtingas bylas. Jam padėti pasisiūlo tas pats lavoną suradęs Mikelis Kardelis. Karštligiškos dinamikos romanui „1793“ suteikia papildoma aplinkybė – Sesilis Vingė sunkiai serga, ir, gydytojų nuomone, jau seniai turėjo būti aname pasaulyje. Mikelis Kardelis taip pat kenčia baisius fantominius skausmus prarastos rankos vietoje, o juos bando nuslopinti girtuoklyste ir įniršio priepuoliais. Ir tai dar nėra bėdų pabaiga – Sesilio Vingės draugas ir globėjas, nepaperkamas Stokholmo policijos vadas, kasdien laukia pranešimo apie savo atleidimą, o jo galimas pareigų perėmėjas, žinomas iždo švaistūnas ir kyšininkas, nedelsiant atšauks Vingei suteiktus įgaliojimus ir uždarys nepatogų tyrimą. Kitaip tariant, Niklaso Natt och Dago herojams žemė dega po kojom, bet pirmiausia jiems reikia išspręsti svarbiausią ir sunkiausią mįslę – atpažinti auką.