Laszlo Krasznahorkai vadinamas vengrų literatūros gyvuoju klasiku. 2004 m. jam įteikta šalies nacionalinė „Kossutho“ premija, 2015 m. jis tapo „Man Booker“ premijos laureatu. „Šetoniškas tango“ – debiutinis, 1985 m. parašytas romanas – aliuzija į tango šokio žingsnius, vedančius veikėjus pirmyn, o paskui atgal, į pradžią. Tai ne tekstas, o pasaulis, kuris įtraukia visus, kad prie jo prisiartina.

Romane persipina nevilties kupina dabartis, išsigelbėjimo nesiūlanti ateitis ir ant beprotybės ribos balansuojantis laukimas. Tai epochos skaudulius liudijantis pasakojimas. 1994 metais romano pagrindu režisierius Béla Tarr sukūrė to paties pavadinimo kino filmą.

Pamirštoje nuošalioje skurstančioje vietovėje gyvena trys šeimos, trys senberniai, o kažkur netoliese vienkiemyje – našlė, keturi jos vaikai ir smuklininkas. Artėjant rudeniui, kai turi būti išmokamas atlyginimas už darbą, tarp žmonių ima plisti gandas, kad atvyksta du paslaptingi gelbėtojai, išvaduosiantys juos nuo vargų ir nelaimių.

Pasitikdami gelbėtojus, apylinkių žmonės surengia užeigoje triukšmingas išgertuves, bet joms įsismarkavus, nusinuodija psichikos negalią turinti našlės duktė. Įtarimų šešėlis krinta ant ūžautojų – tą sako ir veltėdžiavimo tarnybos atstovai. Jie ragina palikti šią užmirštą gyvenvietę ir pradėti gyvenimą iš naujo. Galiausiai, įšvilioję pinigus, jie palieka žmones be namų ir be išeities.

Aliuzijos į Bibliją ir pasaulio literatūrą, Samuelio Becketto ir Franzo Kafkos kūrinių motyvai, groteskas ir klampus, bet iškalbingas rašymo stilius – Laszlo Krasznahorkai romanas „Šetoniškas tango“ pulsuoja pragariško tango ritmu, liejasi sąmonės srautu ir atsiremia į žmogaus bejėgiškumą.

Šiuolaikinėje Vakarų literatūroje modernizmą galima sutikti keliais pavidalais – tai gali būti populiariosios kultūros elementais praturtinta istorija arba mažiau žavus pastišas. „Šetoniškas tango“ – dar kitoks modernizmo veidas, kuris siaubingai ir kartu autentiškai perteikia reakciją į beprasmį pasaulį. 1985 m. pasirodęs kūrinys – tai alegorija, vaizduojanti komunistinę Vengriją ir kolektyvizacijos pasekmes, tačiau į pasakojimą įpinami ir biblijiniams laikams būdingi vaizdiniai bei simbolika.

Pirmoji Krasznahorkai knyga „Šetoniškas tango“ duoda toną ir tolesnei jo kūrybai – sustojęs laikas, apokaliptinės nelaimės nuojauta, nyksmas. Nors ir trūkinėjantis, pasakojimas romane išlieka nuoseklus, o gyventojus kaustančią klaustrofobiją kartais lydi juokas. Tiesa, tai velniškas, demoniškas juokas, manipuliuojantis knygos herojais ir vedantis juos miglotos pabaigos link.

„Tai neabejotinai puikus romanas. Krasznahorkai – rašytojas-vizionierius, tad net keisčiausi jo literatūriniai sprendimai įtikina ir ritmingai įsilieja į šokio bangavimą primenančią romano struktūrą. <…> Aiškiai regima didybė.“
The Guardian