„Palestinos etninis valymas“ – kitoks žvilgsnis į Vidurio Rytuose vykstančio palestiniečių ir žydų konflikto užuomazgas.

Palestinos regionas kelia pasaulyje bene didžiausius politinius ginčus – iki šios dienos įtampa regione neslūgsta, o konflikte dalyvaujantys izraeliečiai ir palestiniečiai kaltina kitą vieni kitus eskaluojant konfliktą, naudojant neteisėtas priemones ir provokuojant nesantaiką. Izraelio istorikas Ilan Pappe siūlo pažvelgti į šio konflikto ištakas – grįžti daugiau kaip pussšimtį metų atgal. Knygoje „Palestinos etninis valymas“ jis ieško atsakymo, kokiais metodais naujai įkurta Izraelio valstybė atsikratė čia gyvenusių arabų.

Tarp 1947-ųjų ir 1949-ųjų per 400 Palestinos kaimų buvo sunaikinta, jų gyventojai išžudyti, o milijonas vyrų, moterų ir vaikų turėjo palikti gimtąsias žemes. Daugiau šešių dešimtmečių senumo įvykiai tuomet nebuvo tyrinėjami ir garsiai aptarinėjami. Šiandien tai vadinama „etniniu valymu“ – tiesa, tokio termino iki XX a. pabaigos tarptautinėje teisėje nebūta. Naujosios kartos Izraelio istorikui Ilanui Pappe šois terminas puikiai tinka iliuostruojant Izraelio kariuomenės veiksmus.

Remdamasis gausiais archyviniais šaltiniais, jis paneigia mitą, kad palestiniečiai išsikraustė savo noru – jie bėgo ne nuo aplink vykstančio karo, o nuo sąmoningai prieš juos nukreiptų veiksmų. Mokslininkas įsitikinęs, kad vienatautės valstybės sukūrimas – ideologinė pirmųjų šalies vadovų politikos ašis.

Istorikas grįžta į 1948-ųjų kovo mėn., kai sionistų lyderis Davidas Ben Gurionas kartu su patarėjais Tel Avive sutarė dėl strategijos, kaip įtvirtinti žydų valstybę Vidurio Rytų regione. Kiek anksčiau Jungtinės Tautos palaimino Palestinos padalijimą į žydų ir arabų teritorijas. Tų metų gegužę baigėsi britų mandato šioje teritorijoje galiojimas ir prasidėjo tai, ką Izraelis vadina „nepriklausomybės karu“, o palestiniečiai – katastrofa.