„Pavasaris kužda į ausį, gieda saldžias melodijas“ – gamtos kaitos įkvėpta rašo Panevėžio Juozo Miltinio gimnazijos abiturientė Dominyka Šaučiulytė. Kovo 27-ąją minint Tarptautinę teatro dieną, jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna „Nevėžis“ tęsia tradiciją ir šį mėnesį skelbia vieno iškiliausių lietuvių teatro režisieriaus Juozo Miltinio gimnazijos moksleivių kūrybą. Dominykos, Akvilės Vitkevičiūtės ir Vaivos Vaičeliūnaitės darbų atsiuntė ilgametė projekto bičiulė lietuvių kalbos mokytoja Lina Rastenienė. Gimnazijos antrokių Godos Obolevičiūtės ir Danielės Vilimaitės kūryba dalijasi mokytoja Danguolė Žąsinaitė, pirmokių Amelijos Kriugiškytės eiles atsiuntė mokytoja Rasa Lazauskienė, o Andrėjos Jankauskaitės-Zakarauskaitės – mokytoja Lina Plėtienė.
Gero skaitymo, saulėto ir šilto pavasario!
Dominyka Šaučiulytė, IV klasė
„Manau, labiausiai skatina rašyti įvairūs įspūdžiai ir noras juos įamžinti kartu su jausmais“, – sako Dominyka. Gimnazistė nepamiršta ir literatūros pamokų mokykloje. Anot jos, analizuojami kūriniai, kuriuose keliamos skirtingos problemos, veikėjų išgyvenimai, formuoja jauno žmogaus pažiūras, vertybes, prisideda prie pasaulėžiūros kūrimo. Dominyka domisi psichologija ir kriminalistika: „Jei rašyčiau knygą, ji tikriausiai būtų apie žmonių elgesį žiauriose, stresinėse situacijose“.
*
Žemei
Einu takeliu pro tankų mišką,
Einu sau ir svajoju…
Žiūriu į dangų, tokį platų ir baltą,
Žiūriu į žemę, tokią purią, sužėlusią.
Voveryte, ar tau medžių užtenka?
Lapute, ar maisto vaikučiams randi?
Kiškeli, ar tavęs negąsdina triukšmas?
Mano žeme, juk negrasini mirtimi?
Einu takeliu pro pilką mišką,
Retą, iškirstą, nuskriaustą…
Einu takeliu ir verkiu –
Ašarų upę miške palieku…
Žeme miela, atleisk, kad tavęs nemylėjom,
Mano žeme, neištark greitai žodžio „sudie“…
*
Jau taria „sudie“ blizgi Žiema. Nors mintyse dar sukasi jos balti peizažai ir girgžda sniegas po storais žieminių batų padais… Už lango saulė mojuoja skaisčiau, o Pavasaris kužda į ausį, gieda saldžias melodijas, gundo paleisti šaltą meilužę. Jis užburs gamtą savo pastelėmis ir neonais, vėl pameluos žadėdamas, kad niekada nepaliks. Vėl…
Akvilė Vitkevičiūtė, II klasė
„Man patinka kurti – ne dėl pažymių ar užduočių, o šiaip, dėl savęs. Kartais gimsta eilėraščiai, kartais – trumpi pasakojimai ar tiesiog mintys, kurios netelpa galvoje ir prašosi užrašomos.
O bendrauti su kūrybingais žmonėmis yra kažkas nerealaus – jų idėjos priverčia pažvelgti į pasaulį kitaip, nustebti, net susimąstyti.
Aš norėčiau kurti istorijas, pilnas dramų ir nusivylimų – tokias, kuriose veikėjai patiria kritimus ir pakilimus, praranda viltį, bet atranda save iš naujo. Man patinka, kai pasakojimas sukelia emocijų ir leidžia pajusti tikrą gyvenimo skonį – kartais kartų, bet visuomet tikrą“.
*
Debesis mylėjo dangų… Jis klajojo, keitė formą, lijo, bet visada priklausė dangui. Kartais jis norėjo būti visiškai laisvas, pabėgti… Bet greitai suprato: laisvė nereiškia bėgti. Laisvė – tai būti tuo, kas esi, ir priklausyti tam, ką myli…
*
Vasaris
Vasaris – mėnuo, kuris niekaip neapsisprendžia, koks nori būti. Vieną dieną siaučia šaltukas, kitą džiugina saulės spinduliai.
Šiandien vėjas nešioja snaiges, šaltis kandžioja pirštus, o medžiai, apsigaubę baltais kailiniais, stūkso tokie ramūs. Rytoj gal saulė glostys veidus, varvekliai nutirps, ore tvyros pavasario kvapas ir norėsis kvėpuoti giliau.
Bet vasaris neleidžia atsipalaiduoti. Vakare viskas vėl sustings – šaltis sugrįš, sukaustydamas viską aplink. Tai lyg nuotaikų kaita – vieną akimirką pilka ir liūdna, kitą – gyva ir nenuspėjama. Galbūt todėl jis, tas vasaris, toks ypatingas – kaip paskutinė žiemos melodija, vedanti slapta į pavasarį.
Vaiva Vaičeliūnaitė, IV klasė
Vaiva – aktyvi gimnazijos renginių dalyvė, skaitovė, scenos žmogus. Ji sako: „Mane kurti skatina galimybė eilėraštyje užšifruoti jausmus, kurie gali būti nepriimtini ar nesuprantami visuomenei. Rašydama aš galiu susikurti saugią erdvę, kurioje išliejamos ne tik pačios gilumos, bet ir tos emocijos, kurios dažnai lieka nepažintos ar nuslėptos nuo kitų.
Ir kūrinių temos gimsta iš jausmų ir emocijų, kurios nebetelpa širdyje, sudirginamos aplinkos veiksnių…“
***
Ikaras pralaimėjo kovą su tamsa
Nežinodamas, kad stūkso karo jis lauke.
Sielą, palikusią dar šiltą kūną,
Staiga nubloškė šalta būtis.
Atgaila ir graužatis, sielos rutina patapo.
Ikarai, kam tai padarei?!
Net kapą tavo man baugu lankyti,
Jaučiu – pats pririšai save prie žemės amžinai,
Juk siela kilt norėtų virš bažnyčios gaudžiančių varpų!
Norėjai bėgti nuo gyvenimo buities,
Bet pasmerkei save į ugnį pražūties.
Meldžiu, kentėk agonijoj – dienas šitas!
Lai kenčiant man, kentėsi tu,
O man paleidus, bus tau ramu.
Lietuvis lakūnas Amerikoje
Kovojai dėl savo tautos,
Mylėjai dėl savo maldos.
Dėkojai Dievui už žmones,
Kurie tik išduot temokėjo.
Ir kai vidurnaktį prabudus
Dusino kančios dūmas klastingas
Pasmaugti mėginęs –
Išdrįsai praverti duris.
Iškelta galva palikai
Slegiančią tamsą.
Tikėdamas – grįždamas rasi tu šviesą –
Nebegrįžai.
Ne savoj žemelėj užmigai,
Bet didžią garbę mums palikai.
Perduodamas meilę maldai ir tautai.
Goda Obolevičiūtė, II klasė
Godai kūryba – nauja patirtis. „Per kūrybą matau pasaulio įvairovę. Nemanau, kad tapsiu rašytoja, tiesiog bandau…“
*
Svetimas
Noriu pamiršti tavo vardą, tavo balsą, tavo džiaugsmus ir nelaimes. Tavo akis ir tuos dalykus, apie kuriuos kalbėdavome valandų valandas. Galų gale visa tai atnešė vien negandas.
Noriu, kad tavo veidas man taptų svetimas, o šešėlis nepastebimas. Noriu, kad ir mano veidas tau taptų nepažįstamas, tačiau to niekados nebus.
Noriu paskęsti gilioje ir tamsioje užmaršties jūroje, bet negaliu. Tie prisiminimai įsirėžę į atmintį. Džiugu, jog laikas nušlifuoja prisiminimus kaip jūra savo akmenėlius. Jie nedingsta, bet ir nėra tokie patys kaip anksčiau. Ir jie vis skęsta ir skęsta giliau. Tiesa, juose dar yra deguonies, todėl kartais iškyla ir sukelia tylą.
Gal tai vienas iš tų dalykų, kurie atšliaužia iš Edeno sodo? O galbūt tai palaima, atskriejusi iš Eliziejaus laukų? O gal tai mes kalti, gal čia mes norime, kad jie nenuskęstų ir smėliu nebūtų užberti?
Giliai širdyje žinau, kad tai aš uždengiau tuos saulės spindulius, kuriuos turėjome, kad paverčiau juos nudegimais. Ir dabar vis nerandu tinkamo sprendimo, kaip juos išgydyti. Gal tu ir radai, bet ne aš. Gal tu ir pamiršai, bet ne aš.
Tas žmogus tavo atminty – jau ne aš. Nustojau nuo tavęs bėgti, užmušiau, palaidojau prisiminimus, sudeginau šaknis, ne tik lapus nuskyniau. Bet vis tiek neužmiršau. Bandžiau pamiršti, bet žinau, kad prisiminimai kaip šešėlis mane persekios visą gyvenimą. Nepaliks ramybėje.
Nors ir tiek daug akmenų sumečiau į prisiminimų šulinį, bijau, jog tie prisiminimai nesugrįžtų.
Vis dėlto bet kokia patirtis yra pamoka. Gal net galėčiau tai pavadinti gyvenimo dovana. Tad ačiū tau… Ir atsiprašau. Tau šiuos žodžius rašau…
Danielė Vilimaitė, II klasė
Danielė į klausimą, kodėl rašo, atsakė: kūryba yra savotiška terapija. Mergina nori tapti rašytoja, atskleisti žmonėms savo mintis, kurios jai atrodo svarbios, nes rašo apie gyvenimą tokį, kokį mato.
*
Žvilgsnis iš širdies
Mūsų širdyse visada daug skausmo… Kurio dažniausiai negalime paleisti.
Ir taip: man skauda, kai jums visiems skauda. Man skauda, kai nieko negaliu dėl to padaryti. Ir labiausiai skauda, nes turiu suprasti, jog tai ne mano gyvenimas, ir turiu rūpintis savimi pirmiausia. Dar nemoku. O prižadėjau sau, kad išmoksiu.
Skauda, kai visi sako, jog man neturėtų skaudėti, nes tai ne mano skausmas ir problemos. Nors žvelgiu į jas kaip į savas. Ir taip, kol kas negaliu to pakeisti.
Pagalvoju, jog būtų gera, jei blogus dalykus galėčiau jausti tik aš ir niekas daugiau iš visų pasaulyje esančių žmonių. Skamba kvailai, nes dažnai nusišneku. Bet mano mintys taip pat dažnai slepia tikrąsias paslaptis, kurių niekam negaliu atskleisti, kad ir kaip labai norėčiau. Jos tik užhipnotizuoja mane sakydamos, kad esu nepakankamai gera. Kad esu visiškai nenaudinga. Tik tiek.
Žmogui žiūriu į širdį, bet ne į metus ar aprangą. Štai kaip iš tiesų turėtų viskas būti. Tačiau nėra taip paprasta, kaip visi manome. Viskas kalnuota ir vingiuota, ir mes privalome prie to prisitaikyti, kol esam čia. Kitaip nebūtume tokie, kokie esame šiandien.
Turėtume sau padėkoti už tai, kas esame, ir už tai, kad esame. Mylėti save yra viena iš sunkiausių gyvenimo užduočių. Ir dažniausiai jos nepavyksta įvykdyti pusei pasaulio žmonių per visą jų gyvenimą. O derėtų.
Mes negalime savęs žeminti nevalgydami dėl svetimų žodžių, neleisdami sau eiti ten, kur norime, ar kalbėti, ką norime. Tai kūnas, kuris atsirado dėl tam tikros priežasties. Todėl tas kūnas turi padaryti viską, kad kuo ilgiau išgyventų ir galbūt padėtų kitiems.
Taip, skauda ir kad vaikystėj kažkas neprižiūrėjo, kažkas nemylėjo ar nekentė ir skaudino. Bet tai ne mūsų kaltė. Tai tik jų kaltė. Nes jie nesuvokia, ką daro ir praranda. Nes jie nesuvokia, ką jie patys patyrė būdami maži.
Nenustok mylėti savęs, kad ir kas nutiktų. Nežemink savęs. Tiesiog mylėk. Nors ir sunku. Žinau, kad sunku.
Namai
Esu vėl čia. Turbūt nauja, turbūt nekviesta, bet juk esu. Esu, nes man gera, ramu ir „faina“. Kaip ir būnant kaime. Kur šilta, tylu ir kur žmonės tavęs „nebado“. Kur esi švarioji savęs pusė ir kur tikroji siela tavęs nesekioja. Nes tu esi su ja kartu.
Gali verkti, gali juoktis, pykti, džiaugtis ir mylėti. Daryti, ką nori… Nes tai kaip namai. Namai – ne tie, kuriuose vien smurtas ir neapykanta. O namai, kuriuose daug skirtingų besišypsančių veidų bei nuomonių. Kur vienas didelis židinys palaiko visų širdžių plakimą.
Tai namai, kuriuose aš norėjau augti, kuriuos norėjau rasti ir gyventi. Gyventi iki tol, kol man bus gera kitur. Nors to niekada nebus… Nes čia vieninteliai namai, kurių niekas neištrins iš manosios širdies, kurių aš niekada nepamiršiu ir saugosiu bei mylėsiu, kol pajėgsiu. Kai nebepajėgsiu atsistoti ir gyventi, kai nebepajėgsiu jausti to tikro laimės jausmo, paleisiu…
Juokiesi ir atrodo, kad gyveni iš naujo. Atrandi naujų spalvų ir atspalvių… Kurių niekada negalvojai, kad rasi. Ir kai tai jauti, vėl supranti, kad gyveni. Ir niekada daugiau nebenori nieko kito jausti.
Bėgi ir žinai, kad tu esi tu. Tu ir ne kita tavęs versija. Tikra tu. Namai… Štai ką reiškia tieji namai.
Amelija Kriugiškytė, I klasė
„Stengiuosi kurti tai, kas man suteikia džiaugsmo, ramybės ir pasitikėjimo. Suprantu, kad tik kūryboje randu laisvę savo mintims, širdžiai. Eilėraščių temos gimsta iš natūralios aplinkos, patirtų išgyvenimų“.
*
Jis
Jis man nedovanojo gėlių ar brangių dovanų,
bet dovanojo šypseną ir meilę.
Jis man dovanojo vaikystę ir šiltus prisiminimus.
Nepažinojau jo taip artimai,
kaip pažinojo mano mama ar močiutė.
Bet aš jį prisimenu
kaip didžiausią meilę skleidžiantį žmogų.
Prisimenu jo akis, jo šypseną, jo gerumą ir dosnumą.
Prisimenu jį geriau nei savo pirmąjį ištartą žodį.
Dabar jau jo nebėra,
bet jis į mano gyvenimą atnešė supratimą,
ką iš tikrųjų reiškia meilė.
Atnešė supratimą,
kad gamta ir jos grožis yra stebuklinga.
Jis man nedovanojo gėlių ar brangių dovanų,
dabar jis man dovanoja žvaigždes, mėnulį ir norą būti čia.
Mano meilė
Mano meilė pilna
beribių laukų ir bemiegių naktų,
ilgų pokalbių tamsiais vėlyvais vakarais.
Mūsų juoko ir šypsenų kažkiek
didesnių nei visada.
Plakančios širdys laimingos
ir daug ramių minčių,
nors gal ne visada jos tokios
ramios, kaip galvoju.
Bet mano meilė tik tau,
ji neprilygsta niekam kitam.
Mano meilė pilna
beribių laukų ir bemiegių naktų.
„Viskas bus gerai“
„Viskas bus gerai”, – visi čia sako.
Iš tikrųjų viskas būtų čia gerai,
tik daug ištvermės ir kantrybės reikia,
nors jau pabodo skirti tam tiek laiko
ir laukti, kol viskas bus čia gerai.
Išseko buvęs noras ir kantrybė mano,
nebeliko net vilčių manų,
kad iš tikrųjų viskas dar gerai čia gali būti.
Norisi tikėti, bet vilties ir pastangų
į tai įdėti nuoširdžiai nebegaliu.
„Viskas bus gerai“, – visi čia sako.
Toje vietoje
Toje vietoje laikas sustoja.
Toje vietoje laikui sustojus, mintys juda pirmyn.
Toje mažoje vaikų aikštelėje,
kur dieną supasi vaikai,
tamsoje sėdžiu viena.
Mano rankoj žiebtuvėlis,
mano lūpas liečia cigaretė,
sėdžiu paskendusi tam
keistai skaniame cigarečių kvape.
Mane supa žibinto šviesa bei muzika ausinukuose,
mane supa vienatvė.
Vis labiau į tamsą grimztantis dangus,
viskas atrodo netikra,
o mano mintys ir toliau juda
lyg tikriausiam kino filme.
Jo viduje jau ilgą laiką kažkas gyvena:
Velnias ar angelas?
Dievas ar mirusi siela?
Kažkas lyg stiklas – dužęs stiklas,
Stiklas… stiklas, kuris braižo jo vidų,
Šukės… smulkios šukės dieną iš dienos,
naktis iš nakties drasko, plėšo mintis,
neduoda ramybės ir palieka viduje gilius randus.
Nors stiklas sudužo lengvai be jokių pastangų,
jis drasko dieną ir naktį.
Bet keista – be jokio širdies skausmo…
Pasakyk tu man,
kam tau reikalingi jausmai?
Kai tu su kitais žaidi?
Sakei, myli ne vieną, o net penkias. Ir kam?
Kai žinai, kad tu net vieno nemyli?
Iš tiesų – keista tiesa.
Bet man ir be tavęs gyvent ne problema.
Andrėja Jankauskaitė-Zakarauskaitė, I klasė
„Kūryba suteikia laisvę reikšti savo mintis ir jausmus eilėraščio pavidalu. Tai procesas, leidžiantis man atrasti naujų idėjų, eksperimentuoti ir kurti kažką prasmingo. Man kūryba – tai ne tik menas, bet ir būdas pasakyti, kaip aš mąstau…“
*
Žodžiai
Kaip gražiai tie skamba žodžiai
Meilė džiaugsmas ir drąsa
Bet taip pat ir girdim tokius kaip
Karas, melas ir paika
O prie ko čia tokie žodžiai?
Argi jie ne per pikti?
Nors ir skamba negražiai
Jie vis vien mums būtini
Žodžiai limpa kaip medus
Ir palieka mus kaltus
Ko tu nori to neduos
Išvaistysi tik žodžius
Kad ir ką tu bedarytum
Žodžiai lieka su tavim
Kad ir ką tu besakytum
Žodžiai lieka atminty
Ruduo
Kai derlius pasiekia stalą
O orai atšąla
O kai lapų nebėra
Aš tikrai žinau kad tai pabaiga
Ne pasaulio pabaigos
O vasaros gyvenimo dienos
Ji negrįš bent metų pusantrų
O man reikės kentėt jos brolio pasalų
Dienos vis trumpėja
Saulės matau mažiau
Gamta išmirinėja
Gyvų liko nedaug
Norėčiau, kad tai baigtųsi
Kad saulė grįžtų čia
Kad Vilniuje pražystų sodai
Bet tai tiktai sapne
Žiemą
Kai skruostai jau raudoni
Rankos net nušalo
Danguj nebėra geltonio
Ir viskas jau apšalę
Matyt atėjo ta žiema
Pilna keršto ir pikta
Išžudys ji daugumą
Nesijausdama kalta
Neilgai dar liko laukti
Kol ji iškeliaus tolyn
Kol paliks mane ramybėj
Kol išliks tik atminty
Ir tada ateis tas laikas
Pilnas saulės ir šviesos
Ir aš net nepagalvosiu
Apie pyktį ateinančios žiemos
