Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka dalinasi projekto „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna „Nevėžis“ dalyvių – Panevėžio miesto ir apskrities jaunųjų literatūros kūrėjų – tekstais.
Vasario mėn. kūryba dalijasi Sibilė Petkevičiūtė ir Danielė Augulytė iš Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijos, jų mokytoja Simona Adomkevičienė. Į projekto kūrėjų bendruomenę įsiliejo ir Panevėžio „Rožyno“ progimnazijos moksleivės Klaudija Žagunytė ir Urtė Matickaitė, jas pastebėjo mokytoja Žydra Norkevičienė. Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos auklėtinė Liepa Čiutaitė skaitytojams siūlo dar kelis savo tekstus (mokytoja Reda Zarankienė). Pasakojimus su fotografijomis siunčia Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazistė Kamilė Hall (mokytoja Asta Paliokienė).
Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazija
Danielė Augulytė (11 kl.)
Kvapų istorijos
Kvepia naujos knygos
Lentynoje aukštai,
Kokio gi jos medžio,
Ką sako parašai?
Vaiko akys mato
Istoriją tiktai,
Vaizduotėj susikūrę
Jau dvaro pamatai.
Sunkūs vartai kelias –
Ten riteris didžiai
Ant karo žirgo joja,
Kaip blizga jo šarvai!
Išnyra žalios pievos,
Kalnai ir ežerai,
Toli ten karštos versmės,
Auksiniai jų purslai.
Gamtos spalvų paletėj
Vis maišosi dažai,
Čia pasakų veikėjų
Jau laukia nuotykiai...
Prieš akis mažylio
Tik piešiasi vaizdai
Ir knygos kol kvepės –
Blizgės jie amžinai.
Džiaugsmo paslaptis
Man sako: atraski tu džiaugsmą,
Gal kartais naikina jis skausmą?
Padėtų grąžinti vidinį
Tą sielos ramybės šaltinį
Ir tylą kaip šviesą audroj.
Kas džiugina menišką širdį –
Kiekvienas supranta, jei girdi
Harmoniją žemės ir oro,
Netylančio sparnuočių choro
Bei medžių ošimą aušroj.
O kas gi mums suteiktų viltį
Pakelti akis, vėl prabilti,
Jei muzika mūs nelydėtų
Spalvom vėl į nuotykių lietų
Ir meilę pajusti tamsoj?
Sibilė Petkevičiūtė (10 kl.)
Raktai
Su tinkamu raktu tu viską atrakinsi.
Kiekvienos durys turi savo raktus, savo kodus, savo kombinacijas, savo silpnas vietas.
Durys, kurių raktai pamesti, amžiais užrakintos. Pro jas tu neįeisi. Taip pat ir su žmonėmis – tų, kurių raktų nebėra, tu nebepažinsi.
Durys, kurių raktus turi visi, amžiais atidarytos. Pro jas nuolat kažkas nešama. Taip pat ir su žmonėmis – tų, kurių raktų kopijų galybė, yra tušti, iš jų viskas išnešta.
Durys, kurių raktas vienas, amžiais stebimos. Nuolat tikimasi pamatyti jas atsiveriant. To paties tikimasi ir iš uždaro žmogaus.
Durys, kurių raktas vienas ir kažkieno saugomas, kupinos meilės. Pro jas įeina mylimieji, pro jas šeimos nariai žengia. Žinoma, ir vaikai bėgioja, dalinasi savo juoku. Į jas nuolat žmonės žiūri, bet nepažįstamieji neina. Pro jas niekad niekas nėra išnešama. Už tokių durų gyvena šeimos.
Šeimos, kupinos meilės, šilumos, žmonių ir juoko. Taip, nėra namų be ašarų, bet už tokių durų ir žodis atsiprašau dažnai skamba. Mokėkime atsiprašyti, nes nereikia, kad tokių durų raktai atsidurtų pas visus.
Panevėžio „Rožyno“ progimnazija
Klaudija Žagunytė (6 kl.)
Sapnas
Kartą sau gyveno žiemos mergaitė, vardu Morta. Ji netikėjo magija. Vieną gražią naktį susapnavo, kaip važiuoja karieta per pusnynus, per miškus, kur gyvena gražūs briedžiai prie pušynų tankių. Staiga privažiavo prie trobelės, o ši buvo iš gražiausių meduolių pastatyta. Netoliese ant ąžuolo tupėjo drąsi ir plepi šarka. Mortai taip patiko ta trobelė. Ji nusprendė įeiti vidun. Ėjo mažais žingsneliais ir išgirdo muziką. Gal čia spąstai? Sukaupė drąsą ir ėjo toliau. Priėjusi pravėrė duris, o ten viduje taip jauku, gražu, šilta. Akimirksniu prie Mortos prisiartino senelė ir klausia:
– Sveika, iš kur atkeliavusi? Kas tu?
– Aš esu Morta, atkeliavau iš žiemos miestelio, esu žiemos mergaitė, – prisistatė ji.
– Šaunu, o aš esu kepėja, kepu ir kepu, gyvenu stebuklingoje trobelėje atsitiktinai. Čia kadaise jos nebuvo. Bet aš kažkada buvau pasiklydusi ir sutikau daug briedžių, o jie man šią trobelę pastatė. Čia man labai patiko, todėl pasilikau ilgiau ir dabar negaliu iš čia išeiti, nes likimas taip nusprendė…
Po kelių minučių jos labai susibendravo ir kepė kalėdinius pyragus, trobelėje pasklido kvapai. Mergaitė išsigando pamačiusi savarankiškai šluojančią šluotą. Bet kepėja jai tarė:
– Nebijok, aš taip pat jaudinausi pirmą sykį, tačiau dabar esu šios trobelės valdovė, o ji yra nepaprasta, čia veikia magija. Tai nėra blogai, man būna mažiau darbo ir aš nesijaučiu vieniša.
– Negaliu patikėti savo akimis! Klydau, magija yra tikra?!
– Žinoma, tik ne visi ja tiki.
Pyragai iškepė, jų paragavusi senelė burbtelėjo:
– Tau reikia skubėti, kol mėnulis nenušvito, nes jei mano troboje liksi, užstrigsi čia visam laikui.
– Bet aš noriu likti čia…
– Paskubėk!
– Tikiuosi, dar čia sugrįšiu, – nuliūdusi tarė Morta.
Mergaitė apsirengė kailinius ir išvažiavo. Šį nuostabų sapną Morta atsimins ilgai ir tikės magija.
Pavasarėlis
Jau saulutė pasirodo,
Džiugina visus,
Šaltos dienos jau pabodo,
Pasitinka rytas šviesus.
Kasdien oras šiltėja,
Tik pasigrožėk žydinčia gėlele,
Švelnus vėjelis glosto veidelį,
Gali sutikti grįžtantį paukštelį.
Jis mums reikalingas,
Jis puikus, gražus, džiaugsmingas,
Tai mūsų pavasarėlis.
Mano kūrinys
Aš sukursiu sau pasaulį,
Kur galėčiau ten gyventi,
Ir sukursiu tau pasaulį,
Kur galėsi atsikvėpti.
Pastatysiu pasaulį savo kūrinyje,
Kur vaizduotė atsivers,
Kur gyvenimas į sapnus pasivers,
Kur begalinis džiaugsmas kasdienybe taps.
Urtė Matickaitė (6 kl.)
Boružėlės
Boružėlės
Boružėlės gyvenimo tikslas
Trapus jis kaip stiklas,
Nors ji maža ir gležna,
Didelį darbą atlieka.
Bet apie tai truputį vėliau,
Prieik arčiau,
Ši paslaptis didesnė
Už viską šioj visatoj!
Bet aš tau ją atskleisiu,
Prieik! Greičiau!
Kol nieks nemato.
Nors ji skraido ne grakščiausiai,
Leidžiasi ji paprasčiausiai,
Ji pasirinkta!
Dievo karvelė ji yra.
Dėl Dievo meilės, juk ji tik boružėlė!
Dėl Dievo meilės, tu tik žmogus, tai geriau jau patylėk!
Ten, kur ji skrenda – Rojus yra,
Sielas ji veda ten, kur gera,
Nebijok, tavęs ji nepaliks,
Nors ir lietus užlis.
Ten, kur pavasaris, žiema, ruduo ir vasara,
Viskas tą pačią valandą.
Ten, kur viskas suplanuota – pietūs, vakarienė,
Net desertai dvigubėja.
Ten, kur rūkas amžinai,
Nematai net, kam žodį sakai.
Tad boružėles tu mylėki, gink ir netyčia neužmink!
Kas čia bėgo?
Kas čia bėgo?
Kur nubėgo?
Kas čia atsitiko?
Kas nutiko?
Ištiktukas bėgo
Ir gana toli nubėgo.
Ką be jo darysime?
Kaip mes pasaką be jo rašysime?
Laukiu laukiu, neparbėga,
Bet – žiū! Atbėga!
Štai sugrįžo ištiktukas,
Iš kelionės jo ilgos,
Atsisėdo ant kėdės nuvargęs,
O kėdė tik KEBERIOKŠT!
Utenos Adolfo Šapokos gimnazija
Liepa Čiutaitė (11 kl.)
Kardamonas
Kasnakt vaidenas makabriškos būtybės
Gydausi meilės kančias būrely priklausomybės.
Trys alkoholikai, du narkomanai,
Mano pasąmonėj kartojas iškreipti romanai.
Įkvepiu deguonį, bet viduje tiršti nuodai.
Aš tavo žaislas, ar tu jau pamiršai?
Kaip sesuo sako: „Jei vaidinti, tik gerai“.
Bet ach, šventasis Pauliau,
Ar nieko nereiškia pažadai?
Dvylika apaštalų mano sielai padėt nesugebėjo,
Nė vienas kandęs širdį už tai nesumokėjo...
Aristokratai gal ir iškeltų gailesčio taures,
Bet tavo šunsnukių kompanija tik baltą dieną naktį laks.
Tampaisi kaip nevykęs striptizo šokėjėlis,
Tavo nuodėmių kalinys sapnuose neregėjęs.
Man rašei nesirimuojančias poemas,
Bet Dievas matė – iš skausmo sutrankiau visas namų faneras.
Kardamono vieno nieks nevalgo.
Mano supuvęs kaktusas greičiau nei tu užaugo.
DNR
Ryški laboratorijos šviesa,
Kūną graužia besiplieskianti aistra.
Aš tavo DNR dalis,
Arterijomis srūva sudegusi viltis.
Įsipjoviau.
Man skaudėjo.
Bet antibiotikai jau nepadėjo.
– Kuo sergi? – paklausė jie,
Kai pro mikroskopą kraują tyrinėjo.
– Smegenis nužudė, išsunkė gyvybę.
Aš be jo kaip narkomanė, praradusi nekaltybę.
Pokeris
Tavo vaikystės gitara sulūžo,
Stygos nuo melų saldžių užduso.
Melodija pjaustė kiekvieną kapiliarą,
Kvieskite, prašau, bent menką sanitarą.
Maldos kasdieninės, klūpint kambary,
Suterštos kaip smėlis, pajuodavęs pajūris.
Nuolat supratimo ir tikrumo teprašiau,
Tavo šlykščius atsiprašymus gavau.
Mėtos pokerio kortelės,
Ašaros ant veido velias,
Trys karaliai ir dama –
Mano partija baigta.
Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija
Kamilė Hall (11 kl.)
Tamsa
Tamsa – Šviesa. Tamsoje esi visada su mintimis tarsi užsidaręs kambarėlyje. Išlindęs iš jo atsirandi šviesoje, kitoje aplinkoje, prie kitų žmonių, be savo minčių.
Medžiai
Medžiai kaip žmonės. Būna švytintys, laimingi kaip žali lapai. Tačiau viskas keičiasi. Nukrenta medžių lapai. Pasikeičia žmonės, tampa grubūs, niūrūs, aštrūs kaip medžio šaka be lapų.
Kova
Visi gyvenime kovojam. Su kuo? Kiek laiko trunka kova? Aš kovoju su savimi. Nenusileisiu. Kovosiu visą gyvenimą, kol pasiduosiu.
Šypsena
Ji gali daug pakeisti. Gali pakeisti nuomonę, visiems taip rūpinčią žmogaus išvaizdą. Šypsena stipriausiai gali pakeisti dieną. Šypsena – kaip išlindusi saulė po ilgo, šalto ir stipraus lietaus.
Tyla
Garsesnė už bet kokį išleistą garsą, už bet kokią išlietą emocija. Tyla yra paini. Gali reikšti laimėjimą arba pralaimėjimą. Tyla leidžia neskubėti.
Pyktis
Tyla… Pyktis? Kas? Tyla ištrūksta neapsakomai garsiai iš mano plaučių gilumos. Tyla – manasis pyktis. Kuris išlenda tuomet, kai aš jį slepiu. Pyktis gadina mane, pasirodydamas atstumia kitus. Aš trokštu, kad tylus pyktis paliktų mane.
Vienatvė
Palaiminimas ar didžiausias žmogaus jaučiamas skausmas? Vienatvė žudo. Vienatvė gydo. Ji visiems kitokia. Vienatvė nusprendžia, kam laikas išgyti, o kam mirti.
Miškas
Žalia, gaivu, karšta. Miškas – vienintelė slėptuvė nuo kepinančios saulės. Miške medžiai užstoja aštrius saulės spindulius ir apsaugo nuo nudegimo. Miškas – geriausia slėptuvė ne tik nuo saulės, bet ir nuo kitų žmonių ar savęs.
Baimė
Sugniuždo. Atima bet kokį džiaugsmą ar ryžtą. Baimė suėda žmogaus asmenybę ir paverčia žmogų į nieką.
Tu
Tu mane naikini. Tu mane žudai. Tyliai, lėtai, bet priverti mane mirti. Mane priverti mirti ta mirtimi, kuria esu čia, bet nieko nesuvokiu. Nesuvokiu tavęs, nesuvokiu savęs, nesuvokiu, kas vyksta. Tu mane žudai. Aš to nesuvokiu.
Niekas nelaukia
Einu. Galvoju. Prisimenu. Grįžtu namo – tamsu. Niekas nelaukia. Užsidegu šviesą, lemputė sudūžta, ir vėl tamsu. Niekas nelaukia. Užsidegu žvakę, bet šaltas vėjas ją užpučia. Niekas nelaukia. Į skaidrią stiklinę įsipilu šalto vandens. Pradedu eiti. Susvyruoju. Pažiūriu žemyn – stiklinė sudužusi, aplink vanduo. Niekas nelaukia. Susimoviau vėl. Niekas nelaukia.
Mano laisvė
Aš buvau tarsi drugelis, išlindau iš savo kevalo, pasirodžiau visiems, buvau laisva. Tada tu mane pamatei ir pagavai, visai kaip tas baisus drugelių kolekcionierius. Tu mane pasiėmei, nusinešei namo, perdarei mane, nudažei. Aš tapau tuo, kuo nesu. Apsidairiau. Buvo pilna tokių pat nelaimingų drugelių, patekusių į tavo pinkles visai kaip ir aš…
Rūkas
Balta. Keista. Sapnas? Rūkas tarsi sapnas. Kuriame klajoju. Iš kurio nėra kelio atgal. Sapnas, kuris mane kankina. Sapnas, kuris manęs neišleidžia ir laiko mane uždaręs keistame, baltame rūke.
Pelkė
Pelkė, užtvėrusi kone visą žolės plotą. Sulaikė tą žalumą ir jos nepaleidžia. Ir niekada nepaleis. Toji žaluma nebeišbris iš pelkės, visada liks ten ir mąstys apie likusią žolės dalį, kurios pelkė dar nesiekia. Galvos, kaip buvo gera tada, kai dar nebuvo pakliuvusi į pelkės nasrus.
Kelias
Vingiuotas, aplytas, duobėtas. Einu juo ir mąstau. Kodėl tas kelias toks? Ką padarė, kad tapo toks duobėtas? Kodėl negailestingas lietus dabar drengia mane ir didžiausias kelio skyles, tarsi bandydamas užlopyti melu? Kurį saulė išdžiovins. Kodėl kelias taip kankinasi?
Spalvota pieva
Bėgu, juokiuosi, džiaugiuosi. Džiaugiuosi būdama čia. Bėgu pro spalvotas gėles, liečiu jų lapus. Bėgu ir džiaugiuosi. Džiaugiuosi jų žydėjimu, džiaugiuosi mišku, dangum, savimi, visko buvimu ir egzistavimu. Labiausiai džiaugiuosi, kad šioje vietoje aš esu gyva, o ne tik egzistuojanti biologinė dalelė.
Keistos būsenos
Jaučiuosi taip, lyg būčiau nereikšminga dulkelė ant baltos komodos kambario kampe.
Jaučiuosi taip, lyg būčiau dar vienas nereikšmingas ant šalto, šlapio miesto šaligatvio nukritęs bereikšmis medžio lapas.
Susimąstęs dangus
Dangaus emocija ir būsena keičiasi. Kaskart, pažvelgusi aukštyn, debesų sukurtame paveiksle pamatau vis kažką kita. Dangus niekada nebūna toks pat. Dangus keičiasi, jis apie kažką mąsto. Aš tai bandau įžvelgti, pakėlusi akis aukštyn.
Paukščio skrydis
Pakėlusi akis aukštyn matau tamsų tamsų paukštį, skrendantį virš manęs. Tas paukštis yra laisvas. Skrenda kur nori, mato ką nori. Visiškas nerūpestingumas. Kodėl mes tokie skirtingi?
Vieta
Vieta ar kryptis? Kambario kampas. Patogiausia vieta prisiglausti, apsikabinti kojas, susigūžti. Ir nieko nebematyti, nebegirdėti. Toje vietoje egzistavimas minutėlei sustoja.
Saulė
Tamsa apgaubė šviečiančią saulę. Kas trukdo tamsai apgaubti mane? Saulė yra stiprių stipriausia stichija. Vienintelė šviečianti kasdien. Aš nesu stipriausia. Tad jei tamsa pajėgė užgožti saulę, kas laukia manęs?
Ramybė
Ji tarsi tamsos nasruose spragsinti laužo ugnelė. Ji tarsi gaivaus vėjo bangelė. Ji tarsi tyluma. Ji tarsi vienatvė ir pilnatvė. Tai Ramybė.
Nuskinta gėlė
Nuskindama gėlę atėmiau jos gyvybę. Ji nebežydės. Ji prarado savo žydėjimą ir gyvenimo laimę. Aš nutraukiau jos gyvenimą. Ir perdavau jį į tavo rankas.
Pailgėjusi žiema
Turėtų būti pavasaris, aplinkui turi žydėti tulpės, lauko gėlės ir kvepėti vyšnių medžiai. Tačiau naktį atėjęs šaltis panoro sugriauti visą pavasario grožį. Jis pasiglemžė neseniai išdygusių gėlių gyvybę, jos nebepražys. Šaltis sušaldė net labai gražiai ir graudžiai dainuojančius grįžusius paukščius. Bet labiausiai šaltis paveikė žmogų. Tas šaltis kilo iš žmogaus pykčio ir nuoskaudos, kuri tik ir nori viską sugriauti. Žiema ir šaltis grįžo.
Bangos
Jūros bangos kaip manosios mintys. Jos svyruoja. Yra nevienodo dažnio, ilgio, sunkumo, gilumo. Bangos liejasi begaline jūra, mintys liejasi mano galvoje. Žiūrėdama į bangas, prisimenu… Pradėjo pūsti vėjas. Saulę uždengė debesys. Bangos pradėjo šėlti ir pykti. Tai dėl to, ką prisiminiau, dėl to, ką pagalvojau. Tas mintis aš nupūčiau tarsi dulkes nuo stalo. Pamažu grįžo saulė. Aprimo bangos. Nusišypsojau.
Žingsniai
Einu. Skaičiuoju žingsnius. Žingsnis po žingsnio, žingsnis po žingsnio… Kaskart sunkesnis. Kiekvienas žingsnis sukelia minčių, jausmų, prisiminimų. Sunkiai dėlioju kojas ant akmenukais nuberto kelio. Žingsniai sunkėja. Artėja audra.
Gėlės diena
Pavasaris. Šilta. Gaivu. Ant šaligatvio pražydo gražių gražiausia gėlė. Praeiviai ją matė ir jai šypsojosi, kai kurie net pasakė: „Kokia graži gėlė!”. Gėlė tai girdėdama džiaugėsi, stiebėsi aukščiau, kad dar daugiau žmonių atkreiptų dėmesį į ją. Matydama praeivių rytą gėlė mąstė: „Kokie šie žmonės? Tingūs ar darbštūs? Kokia jų praeitis, kas jų laukia ateity? Kas jie?” Tačiau ši diena kaip ir visos kitos baigėsi. Šią naktį apsilankė negailestingas, baisus šaltis. Tas šaltis pasiglemžė gėlės gyvybę. Praeiviai to net nepastebėjo. O gėlė nebesužinojo nieko apie praeivius, nesužinojo, ar grįžo jie namo ar ne, laimingi jie ar liūdni. Gėlė pranyko, jos gražiausių lapų saulės ilgi spinduliai nebeglostys.
Nuotraukos – iš dalyvių asmeninių albumų
