Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka įgyvendina projektą „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna „Nevėžis“ ir kas mėnesį dalinasi Panevėžio miesto ir apskrities jaunųjų literatūros kūrėjų tekstais.
Šįkart tribūnoje – Gabija Kairytė, Rugilė Gailiūnaitė, Erikas Aleksiūnas ir Austėja Dūdaitė. Jie mokosi Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazijoje, kūrybą pastebėjo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai Melda Jačauskienė, Beata Viederienė ir Egidijus Miknevičius. Savo tekstais džiugina ir jaunosios Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos literatės Miglė Žemaitytė ir Liepa Čiutaitė, merginų mokytoja Reda Zarankienė.
Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija
Austėja Dūdaitė (12 kl.)
Konteineriai
Kas naktį rūšiuoju
savo svajones
į proto konteinerius
Jie dideli, spalvoti –
panašūs į monstrus
vaikiškuose filmukuose
Tvirtai užrišusi
užmaršties maišus
juose slapčia išnešu
tai, kas man per daug,
tai, kam aš per mažai,
tai, kas net mintyse
neturėjo būti pradėta
Paskui viską išveža juodas
susitaikymo sunkvežimis
Neapsimokančių darinių kūrimas
Kas begali būti baisiau
už poezijos rašymą?
Juk galėtum, atrodo,
naudingo ką nors...
Galėtum išmokti arabų kalbą,
pasižiūrėti „Ameliją iš Monmartro“,
nuskristi į Marsą (nes į Mėnulį, aišku,
tau pernelyg banalu), susirasti penkis
darbus, dešimt draugų...
Bet ne, vis tveri keistus
ir neapsimokančius darinius
tarsi iš principo
Pri(si)pažinimas
Niekados nebuvau
geras berniukas –
iki dabar
kalbuosi su nepažįstamaisiais,
pavyzdžiui, savimi
Niekados nebuvau
geras moksleivis –
vis priterlioju
savo gyvenimo paraštes
ar bandau išbraukyti praeitį
Niekados nebuvau
ir geras poetas –
nesuprantu savų, svetimų minčių
Kartais sudeginu rankraščius,
o juk sakė, kad nedega
Kaip gyvenate
Gyvenu visa gerkle, visa siela,
visa kvailybe ir visomis jėgomis
Pala, turbūt ne apie tai klausiate
Įžambiai gyvenu, labai įžambiai
Ir tarpai, taip, daug tarpų
mano buvimo punktyruose
Bandau vis juos užkamšyt
viltimis ar kitu šlamšteliu
O gal vėjeliu, dūmeliu,
nes, žinot, greitai pranyksta
Ir vėl lieku kiauras, nesusipratęs,
pats savyje susipainiojęs
Lyg ir esu, bet norėčiau
dar labiau būti
Pianinas ir pianistas
Nežinia,
kokia jėga
vidurvasarį
vertė seną pianiną
imti groti dar senesnio
pianisto pirštais
Klavišai atpažino jo šiurkščias rankas,
o rankos tik vėliau pažino klavišus
Ir tada jie jau grojo abu –
pianinas ir pianistas –
grojo taip, lyg norėtų
iš naujo sukurti pasaulį
Grojo, tarsi norėtų išmelsti
dar nors truputį laiko,
kurį išnaudojo beveik iki niekio
Televizija parke
Upės ekranas rodo reklamą –
žibintų švieselės lyg apelsinai
plastikinėse, blizgiose pakuotėse
Nuobodu, bet dar nieko blogo -
baisiausia, kai pamatai save
sutrikusį, visą banguojantį
Neaišku, už ką ten tave
taip kankinamai giria,
kodėl laikai puokštę dumblių
Galėtum žiūrėti kitą kanalą,
bet parke teka vienui
vienintelė upė
***
Kas rytą vis reikia išvesti
save pasivaikščioti
Skaityti tam gyviui laikraščius,
nuolat juo rūpintis
Jau geriau prižiūrėčiau
japonišką sodą
ar virčiau ulongo arbatą
savo katėms
Jos spalvotos, būna,
kad susilanksto į origamį
Ir šiaip katėms nesunku
paneigti pasaulio dėsnius
Ko gero, jos, o ne aš
turėtų rašyti eilėraščius
Erikas Aleksiūnas (12 kl.)
Rudens ciklas
Dangus sudrebėjo skardiniu garsu,
Žemę glosto lašai – kaip perlus barsto,
Stiprus lietus dainuoja be gailesčio,
Medžių šakos linguoja, šokdamos su juo.
Upės vanduo pakyla, veržiasi per kraštus,
Žemė alsuoja, geria drėgmę gilumoj,
O lietus krinta, lyg tai būtų jo likimas —
Atnešti ramybę su kiekvienu lašu.
***
Karštas ruduo – lyg vasara vėl,
Saulė žaidžia ant lapų gelsvų,
Vėjas pakyla, šiluma skleidžias,
Rudens spalvos kaip žvakės šviesa.
Medžiai dar sapnuoja vasaros sapną,
Bet lietus jau pakvimpa dargana,
Šypsosi dangus dar švelniai – ramu,
Kol šiluma atsisveikins su mumis lėtai.
***
Rudens lapai sukasi ore,
Vėjas šoka jų spalvotame švytėjime.
Geltoni, raudoni, auksiniai krenta
Lyg žvaigždės lėtai iš dangaus.
Tyli daina medžių šakose,
Jų atodūsis likimo tėkmėje.
O lapai, nors trapūs, taip drąsiai spindi,
Jie tarsi priminimas – viskas keičiasi.
***
Dvyliktos klasės paskutinės dienos,
Mokyklos suole liks brangios svajonės.
Draugų juokai, vargai ir skambučiai
Jau greit atmintyje taps tik prisiminimais.
Dar keli žingsniai, ir durys atsidaro,
Kur laukia gyvenimas – plačiai, be vargo.
Bet širdyje išliks tie metai gražiausi,
Kai būsim toli vieni nuo kitų.
***
Kas rytą skamba žadintuvas garsus,
Vėl sunku keltis, akys dar mieguistos.
Pamokos šaukia, laikas bėga per greitai,
Lenta pilna – užduotys vėl suktos.
Pertrauka trumpa – juokas ir žodis,
Į klasę grįžti – laukia mokytoja griežta.
Nors rutina kartais vargina dieną,
Draugystė ir šypsenos viską keičia staiga.
Rugilė Gailiūnaitė (11 kl.)
Miniatiūros
***
Giedra diena. Žydras žydras dangus. Pakeli akis į viršų ir nematai nieko daugiau, o tik mėlyną spalvą. Atrodo, ta spalva beribė tarsi žydra dykuma, už kurios nieko nėra. Iš tikrųjų ji slepia tiek daug įdomybių, apie kurias galima sužinoti tik pradėjus domėtis žvaigždžių ir planetų pasauliu. Taip pat ir su žmogumi. Negalima spręsti apie jį nepasidomėjus, kas slypi po išoriniu grožiu.
***
Svirplių muzika. Tokia nostalgiška. Atrodo niekuo neypatinga. Bet sustoji sekundei pasiklausyti. Ir grįžta praėjusių vasarų prisiminimai. Basos kojos ir rasa pasidabinę laukai. Naktį atrodo tylu. Bet iš tikrųjų gyvenimas niekada nesustoja viręs. Ir taip gera pasidaro širdy supratus, kad iš tikrųjų žmogus niekada nėra vienas. Jį supa gyvenimas.
***
Lyja. Sako – dangus verkia. Kartais smarkesnė audra užklumpa vidury saulėtos dienos, kartais tik smulki dulksna atgaivina žemę debesuotą dieną. Ir niekur nepabėgsim nuo to pražūtingo lietaus, nes taip gamtos sutverta. Todėl žmogui ašarų irgi nereikia bijoti, nes jos akis atgaivina ir sielai skaudžių emocijų naštą palengvina.
***
Miesto gatvė. Asfaltas ir veja. Gamta? Gamta… mūsų motina? Be žmogaus ji išgyventų. O žmogus be jos niekaip. Visada reikia ją jausti. Girdėti kiekvieną paukštelio giesmę. Mėgautis kiekvienu vėjo prisilietimu. Įsiklausyti į medžių ošimą. Pamatyti grožį bet kokiame kraštovaizdyje. Gamta primena žmogui jo penkis pojūčius. Tai gyvybės pojūtis. Asfaltas ir veja. Miesto gatvė…
Gabija Kairytė (10 kl.) Metai Nuleidę žvilgsnį Ir susitikę į metus Tik kartą Mes vėlei juoksimės Iš debesų Tu sakysi: „Man tavęs užtenka“ O aš ir vėl išplauksiu Į kito delnus Ir susitikę į metus Tik kartą Mes apkalbėsim Dainą, tą, kurią kartu Niūniavome ne kartą Nors susitinkam į Metus tik kartą Amžinybę tavyje randu Gėlės Tu tą rytą ramiai atsikėlei, Pažiūrėjai į laiką. Pas mane tau skubėti Jau nebereikia. Atsigėrei arbatos, Nes kavos juk apkęst negali. Žvaigždžių dar nesimato, Kažkas bėga ten pakely. Ir prisiminei vakar, Kaip ašaros mano riedėjo, Kaip laikei savo rankose Paties sutryptą gėlę. Bet rytoj tu pamirši, Pamirši mane. O aš vis gailėsiuosi, Kad išnykom gėlių glėbyje. Tu Tavo plaukai Man prilygsta šventovei. Tai šventovei, Kurią pats pastačiau. Tą šventovę Ir pats aš sugrioviau, Išėjau nepranešęs Ir neatsiprašiau. Tą šventovę galvojau, Kad rasiu Panorėjęs sugrįžt Bet kada. Bet, deja, ta Šventovė užgeso Ir pasikeitė Tavo plaukų spalva. Pasilik pasilik su manim per pavasario naktį ir žvaigždėtam danguj tu paskęst nebijok kai užmerktos akys atmins mano veidą nesijaudink, nebėra daugiau kuo abejot pasilik su manim per vasario naktį ir užmiršęs visus tu bent kart pagalvok kas gi būtų jei visas pasaulis vien tik suktųsi mums visados Nerašyk Nerašyk nuvalkiotom temom! Apie meilę kūrėjai Kalbės visados. O rašydama apie nakties gilumą Nekartoki Maironio kalbos. Nerašyk nuvalkiotom temom! Juk mėlynė akių Tau jau nebanguos. O mąstydama mirt ar užmigt Nekartoki Šekspyro kalbos. Nerašyk nuvalkiotom temom! Gal geriau išvis nerašyk? Tavo eilės nuvalkiotose Paklodėse miegojo. Greičiau, bent klaidas ištaisyk!
Utenos Adolfo Šapokos gimnazija
Miglė Žemaitytė (12 kl.) Dismorfija Kūnas sielos „kūniauja“ – Nepakelia kūno ankšto, Spaudimas tirštas it deganti plazma Pleškina eritrocitus guvius. Akys imasi upių niuansus skalpuoti, Tačiau dega juk kūno vidus. Juk varva veidrodžių miražai Pro upių vingius. Mano oda ne fosfolipidų mozaika – Neprasiskverbs taip greitai vanduo, Neužgesins prakeiktų gaisro gaisų. Desperatiškai pirštų nagai Bando kūno langus atverti, Išgelbėt besiformuojančius, Kiek apdegusius drugio sparnus. Kokonas kūno nurims liepsnoti, Kai kūnas sielai Nustos „kūniauti“. Draugas Mokykloje man sako, Jog neverta aš savo pasiekimų. Restorane man liepia Valgyti salotas. Kai rašau, Jam bloga tai skaityt. Grojant Jis man primena, kad nesuprantu natų. Ką nutapau ar nupiešiu, Jis beveik visad suglamžo Ir meta į šiukšlių dėžę. Nuolat kritikuoja Mano veidą, kūną, drabužius. Jis baisiai dvilypus – Sėdi man ant kairio peties, Bet laiko rimbą rankoj. Jis – tai priežastis, Kodėl taip stengiuos. Noriu, kad nustotų mane mušęs Kaskart, kai suklystu, kai nepasiekiu tikslo. Su laiku Aš priprasiu prie skausmo. Išmoksiu ignoruot šį draugą, Išmoksiu atsikirsti jam, Atimsiu iš jo tą rimbą, Užauginusį man odą kietą. Kaskart Atėjus į kavinę, Užsisakau Americano. Vos nepriduriu: „Ir dar vieną arbatos su dviem šaukšteliais cukraus“. Einant gatve Matau dvi kates – oranžinę ir juodą – Besišildančias saulės spinduliuos. Mažoj sendaikčių krautuvėlėj Atrandu du porceliano puodelius – Vieną su nasturtom, kitą su erškėčiais. Vitrinoj – du vinilai, Vienas melsvas, kitas žalsvas. Mano kambary vonios Trys dantų šepetėliai – Vienas mamos, kitas mano. Trečiasis jos. Laikrodžiui išmušus lygiai vienuoliktą valandą vienuoliktą minutę, Leidžiu boružei skrist kuo aukščiau, Blakstieną nupučiu nuo pirštų, Suspaudžiu ranką tris kartus Ir sugalvoju norą – Vis tą patį. Vis tą patį – visados.
Liepa Čiutaitė (11 kl.)
Gegužis
Aš tavo vergė – išlaisvink iš kančių,
Pavargau nuo anglimis aptekusių naktų.
Aš mirštu žemdirbių name,
O tu šaipais su vynu pilyje.
Sulūžęs kastuvas ir šluota apdulkėjus,
Mano veidas suodžiais tekinais nuėjęs.
Brendu per pelkę, apsuptą mėšlyno,
Siela skęsta gelmėse vandenyno.
Vienas du – skambučiai į duris,
Užvėrei jas prieš mano mėlynas akis.
Trys, gal keturi –
Kaime liko tik keli gyvi.
Paskutiniai skaičiai – varpo dūžis,
Ar mylėsi, kai ateis gegužis?
Mirsim, kai ateis gegužis?
Palikai
Vieškely stotelė, apaugusi žolėm,
Stoviu prie jos krašto, sudraskyta dilgėlėm.
Sauja ramunėlių ir dar kokių gėlių,
Aplinkui mėtos tuzinas obuolių žalių.
Basos kojos mindo žemę,
Kur pažvelgsi – ten tylu.
Širdį uraganas gelia,
Bet mintyse neapsakomai ramu...
Saulė deimantukais žėri, kelią kloja spinduliai,
Tu mane čia vieną amžių amžiams palikai.
Gyvenimo laiškai
Tavo žirklės karpo mano meilę,
Negi pasiduosim kaip vaikai maži?
Tavo skalpelis išpjovė skylę,
Susisiūsiu tik pati.
Mūsų venom tas pats kraujas teka,
Vakar daug jo netekau...
Aš bandau išplėšt tave iš sielos,
Bet ir ją jau praradau...
Pragaras, dangus, nususus žemė,
Ko norėjom? Nežinau.
Tavo akys horizonte žiba,
Tik jau myli jos mažiau.
Pylėm nuodus į stiklinę,
Gėrėm, kol išpuvo viduriai,
O dabar tik žvelgiam viens į kitą... klausiam:
„Ką tu su manim darei?“
Žvaigždės naktį skrodžia,
Jaunatis pakibus virš tavų namų.
Ar pakils dar mūsų saulė?
Sužinosim iš gyvenimo laiškų.
Materialumas
Gyvenimas – materialus žaidimas,
Knygų krūvose pradingo mano supratimas.
Tu it pakalikas didžiosios neteisybės.
Paskaityk poeziją – dėl šventos ramybės.
Sielos gelmės it sudriskęs celofanas,
Gal manei, draugai – menkesnis uraganas?
Juk rašiau šešiolika pastraipų,
Ties trečia tu jau chore balalaikų...
Ne. Ant kelių dar nepuoliau išmaldos prašyti,
Bet pas okulistą nepakenks apsilankyti...
Mano vizijoj – sukarpytas nuovokumas...
Vis dėlto geriau valdys materialumas.
Hedonistas
Tavo mažiausi kapiliarai pripilti nuodų,
Nemoralizuok niekingų paistalų.
Vertybių skrynias grandinės juosia,
Sielą nusidėjėlio randas puošia...
Kasa nebegamina insulino.
Kraujyje trys dozės dopamino.
Diagnozė varsto baltą lapą
Ir depresija jau atėmė man kvapą.
Šautuvo gaidukas atsipalaidavęs,
Vienas paspaudimas – mirsi kaip dviejų dienų drugelis.
Čiš. Nevertas tu to – patylėk.
Nori hedonistu būti – nemylėk.
Sąskaita faktūra
Bičių suneštas korys,
Karčiu medum aptekęs avilys.
Vabalai sukando odą,
Ji nuo tavo rankų aštuonis mėnesius jau sužalota.
Vilties vazos pasipylė šipuliais,
Aš bandau kabintis į gyvenimą nagais...
Tik jie vis krauju pasrūva,
Neišsimokėtum, jei išrašyčiau sąskaitą faktūrą...
Tu it be veido, be jausmų,
Nors prisiekei eit kartu iki kapų...
Ar egzistuoja gražiosios svajonės?
Ne. Iš jų liko tik mirtinos dejonės.
Muzika
Abejingumo smuikas nuaidi per salę,
Žiūrovų minios šaukia vis garsiau,
Aš, susigūžus užkulisio kampely,
Tavosios pjesės ištrauką skaitau...
Joj skausmo natos ir kančios akordai,
Bandau kartot žodžius, bet pamiršau...
Kalu į galvą buką tekstą... ne, nebesakysiu jo daugiau.
Pavargau nuo to absurdiško siužeto,
Galutinė kulminacija liepsnoja pragare,
Eilutės – citatos baisiausių priešų,
Verčiau jau mirsiu traukinio vagone tuščiame.
Jie jau kviečia žengt į sceną,
Ant manęs pabirę auskarų perlai,
Negaliu jų užsisegti – ne.
Aš ne cinikė, bet tu tokiu virtai.
Skaitai man Doriano sūkurius minčių,
To hedonisto, neregėjusio meilės kančių.
O tu kitoks jau? Epikūrininku išvadinau –
Nusipelnei, už argumentus aš atsakau.
Bandžiau sofistę pavaizduoti kaip dauguma,
Bet vienas mažas sukrėtimas, ir kaltė jau tik mana.
„Ach“ – dūsauju ant ąžuolu kaltų grindų,
Vis skamba telefonas, numestas už kapinių.
Tavo lavonas man kasnakt vaidenas,
Vis dar po mėnesių kelių...
Tave šlapiom akim sapnuoju,
O sau padėt taip negaliu...
Keliuosi, kad pagriebčiau plieno durklą,
Minėjai, „pati sau ir susivarei“.
Bet ar tikrai tu čia teisus, mielasis,
Jei nagais savo man žaizdą išdraskei?
Vyšnios kaulai
Ant kalendoriaus seno pabiro ramunėlių puokštė,
Aš tau nešiau ją, bet kelią anglini degėsiai juosė.
Bandžiau, bandžiau apginti nekaltumo avį,
Tik nustūmė besiraitanti angis mane į šalį.
Ak, atleisk, jog šitaip žiauriai nusidėjau,
Bet meilės kaip Romeo Šekspyro pjesėje norėjau...
Naktim, kai pagalvė skęsta sūrume Juodosios jūros,
Rašau tau dainą ant suskilusios klaviatūros...
Mane šešėliai šaukia pasislėpt už dramaturgijos,
Bet aš tik noriu nebegirdėt aukos liturgijos...
Kanjone žuvo trys kupranugarių karavanai,
Manosios šeimos namą degina vulkanai.
Siunčiu tau laiškus neveikiančiu paštu,
Praradai tu deimantą, susižavėjęs akmeniu buku.
Kardamonas
Kasnakt vaidenas makabriškos būtybės,
Gydausi meilės kančias būrely priklausomybės.
Trys alkoholikai, du narkomanai,
Mano pasąmonėj kartojas iškreipti romanai.
Įkvepiu deguonį, bet viduje tiršti nuodai.
Aš tavo žaislas, ar tu jau pamiršai?
Kaip sesuo sako: „Jei vaidinti, tik gerai“.
Bet ach, šventasis Pauliau,
Ar nieko nereiškia pažadai?
Dvylika apaštalų mano sielai padėt nesugebėjo,
Nė vienas kandęs širdį už tai nesumokėjo...
Aristokratai gal ir iškeltų gailesčio taures,
Bet tavo šunsnukių kompanija tik baltą dieną naktį laks.
Tampaisi kaip nevykęs striptizo šokėjėlis,
Tavo nuodėmių kalinys sapnuose neregėjęs.
Man rašei nesirimuojančias poemas,
Bet Dievas matė – iš skausmo sutrankiau visas namų faneras.
Kardamono vieno nieks nevalgo.
Mano supuvęs kaktusas greičiau nei tu užaugo.
