Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka įgyvendina projektą „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna „Nevėžis“ ir kas mėnesį dalinasi Panevėžio miesto ir apskrities jaunųjų literatūros kūrėjų tekstais.
Lapkritį tribūnoje – kūrėjos iš Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos: abiturientės Miglė Žemaitytė ir Vytautė Meškuotytė, vienuoliktokė Liepa Čiutaitė, jų mokytoja – Reda Zarankienė. Į jaunųjų kūrėjų būrį įsilieja ir Nina Petraitytė iš Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos.
Kupiškio Lauryno Stuokos–Gucevičiaus gimnazija
Nina Petraitytė (10 kl.)
Vidiniam vaikui
Sėdėdamas ant palangės
su per mažom vilnonėm kojinėm
į perdegusią gatvės šviesą
žiūri ašarodamas.
Veidrodžiai nebeatpažįsta
ir jau sutemo,
vidinis vaikas vis dar klysta,
bet puotai dar nesimato galo.
Ir niūru, ir jau sušalo,
bet lauke vis dar stoviu.
Perduokit šį laiškelį
vidiniam vaikui mano.
Nuo pat pradžių
Nuo pat pradžių,
kai dar nebuvo šių minčių,
eidama žvyrkeliu
aš radau save pievoj mirusių gėlių.
Batai išsipurvino,
čiužinys per kietas,
arbata atšalo
ir vėl nerandu sau vietos.
Ar didžiulėj pievoj,
ar mažam namely
būčiau,
vis tiek kažkada nutrūkčiau.
Nuo ko gi nutrūkti galėčiau?
Kai atgyvenau tik tiek mažai dienų,
atsakymą jums surast galėčiau,
bet tik nuo pat pradžių.
Keičiasi
Šaltomis vasaros naktimis
nušokusi nuo tilto
aš būnu po vandeniu kuo ilgiau,
tik kad viskas greičiau nutiltų.
Kai viskas pagaliau nutyla,
aš prisimenu mus,
gulinčius ant šieno laukuose,
svarstančius, kaip mums pabėgti iš čia.
Ar pabėgti vis dar noriu?
Na, taip, bet šįkart be tavęs
ir bėgti tik ten,
kur aš nebešvaistysiu savęs.
Skaldytos akmenų plytelės
Šiandien, eidama tomis skaldytomis akmens plytelėmis priešais savo namus, aš galvojau apie save. Kaip ir turėčiau. Kaip visą savo gyvenimą ėjau šiomis plytelėmis lygiai taip pat į tą pačią vietą per tas pačias plyteles. Kaip aš pasikeičiau. Prieš septynerius metus aš šokinėjau per tas skaldytas akmenines plyteles, šokinėjau ant pirštų galiukų per akmenines skyles. Dabar aš nekreipiu dėmesio arba užkliūnu ir susinervinu.
Vaikystėje kreipiau dėmesį į viską ir taip pat į nieką. Į medžius, kuriems trūkdavo šakų, į vaiką, kurio batas buvo atsirišęs bei suplyšęs, ir į moterį, kuri šaltą žiemos vakarą balkone rūkė cigaretes.
Aš, mano vaikystės geriausia draugė ir jos mažoji sesė, eidamos vasaros vakarais namo, visada šokinėdavome ant plytelių. Aš ir ji galėjome šokinėti ant didelių, o mažoji sesutė tik ant mažų plytelių. Visada sakydavome jai, kad, kai užaugs, ir ji galės šokinėti per dideles skyles plytelėse. Dabar aš tikiuosi, kad niekada nebūsiu per daug suaugusi šokinėti ant skaldytų akmeninių plytelių.
Utenos Adolfo Šapokos gimnazija
Miglė Žemaitytė (12 kl.)
Koegzistencija
Migloj paskendęs smėlis
Ir jūros pilnos akys.
Gilumoj tylioj
Bangos šoka lėtą valsą –
Artimą jos sielos balsui.
Žiežirbos krante
Esąs Hefaisto darbas –
Metamorfozė karalystės dangaus!
Atskridę pelenai pakrantės
Iš dulkių virsta kelrodžiais – jie Dantės.
Tyrinėjus dangų, smėlį,
Ypač jūrą ir Poseidono mėlį,
Tiesą suradau ir gėrį akyse –
Ėdžiose jos dvasios.
Skaitau
Vakaro švelnumo
Ir sidabro mėnulio pilna
Mano švento pasaulio niša,
Kur gimsta išmintis.
Siela atsidūsta,
O širdis kartais dūžta.
Ten miršta naivumo medūza,
Suglęžta monotonijos gėlė.
Chaosas nutyla,
O laikrodžio rodyklė
Vėl tampa bėglė.
Po gintarine šviesa
Verčiu istorijas Kafkos –
Neriu gilyn, nenoriu išnirt:
Pasaulis galvos jo – lyg sapnas,
Užslėptas realybės košmaras.
Būt ar nebūt
Hamletas Šekspyro abejojo –
Jis keršto naštą juk nešiojo.
Sunku būt, sunku nebūt,
O sunkiausia – nepalūžt.
Tolimas Olimpo kalnas –
Pasaulis dievų ir herojų,
Kuriame pasiklydus, tik sau ir dėkoju.
Graikų mitai – ne žodžio kūryba,
O nuostabiausia tapyba.
Atmerkiu akis –
Ryto migla už lango,
O mano galva
Pilna citatų.
Lapkritis
Tarp baltų sienų
Matyti spalvas
Nevisiškai spėju.
Laiku atėjai:
Nesisieloja dar šerkšnas
Kambario stikluos.
Buvau kūrėja,
O tu stebėjai
Jau verkiančią rasą.
Dėl pirštų šiltų,
Paišančių langus.
Helijas įnešė kolorito namo,
(O gal tavo aura?)
Pripylė spalvų man į galvą romių?
Esą nerūdijantys, bet surūdiję
Laumžirgiai, bitės,
Tarakonai, žiogai.
Žvilgsniai – akys,
Mikrofonai – garsai.
Eina link vieno, greit bėga pas kitą.
Tai nesibaigiantis ciklas,
Suklijuotas šukėm stiklas.
Iš krūtinės širdis išplyš,
Jei sudaužys
Dar vienas
Tas krištolines akis.
Pilkas kostiumas
Pilka moralė vidaus
Juk sako – šaukštas deguto
Pagadina statinę medaus.
Visi tie vabzdžiai ją godžiai apspitę,
Toks eliksyras it iš Pandoros skrynios,
Veikia net ir tą pačią bitę.
Užbaigsiu šį ciklą.
Nepurkšiu nuodų,
Nežudysiu vabzdžių.
Jie mano, kad mus pažįsta.
Jie mano, kad mes nepažįstam jų.
Katalogas mažėja –
Nepaveiktųjų žmonių.
Kaita
Žibutės mėlis
Lakštingalos preliudas
Išraudęs dangus
Užmirštas sapnas
Migla giliuos žolynuos
Slepia svajones
Pelėdos sparnas
Eglišaky suvirpa
Užmiega mėnuo
Sunkoka galva
Sniegas ant plaukų
Minčių šlapdriba
Vytautė Meškuotytė (12 kl.)
Ciklas „Trylika vėjų“
1.
tuščios vazos esam –
kupinos simpatijos absoliučiam abejingumui.
tavuos namuos nebėr empatijos ar žydinčių žiedų,
o jei kas vazoj užsilikę būtų,
trys lapai tik – nusususių gėlių.
bet ar kalti mes?
kankina sausros neprašytos,
o šeimininke, neparūpini vandens,
o šeimininke, tu neleidi mums žiūrėt į Saulę,
o šeimininke, kiekgi kartų aš tau pulsiu?!
O ŠEIMININKE, KIEKGI GALIMA MUMS KĘST?!
šviesiajam rytui pranašaujant dieną,
vaza geltona stovi palangėj
ir vis galvoja, vis susimąsto –
ar šeimininkas kartais nesu aš pati?
2.
kai scenoje užuolaidos pakyla –
tyla.
vaidmuo už mus prabyla.
ir prasideda pievų žaliųjų žydėjimas,
o antai –
ašarų upių tekėjimas.
vaizdas išsilieja,
erškėtrožių spygliai valsą širdyje šoka,
akys į tavąsias žiūri –
verkia.
stovim dviese –
du veikėjai, rankom susikibę,
mūs rankos ilgesingai liečias,
o sielos šaukia vėl.
3.
pabundu po žiemos gilaus miego
tik dabar –
taip lėtai.
kasdienà man žaidimus, iliuzijas mėto –
tiktai man –
taip griežtai.
aš einu takeliu, akmenim padabintu,
nežinau, kur nueisiu, žinoti bijau.
gal aš žengsiu tenai, kur šalti rudens vėjai,
mano balsą, viltis ir buvimą nutrauks.
gal aš žengsiu tenai, iš kur paukščiai pavasarį skrenda,
iš kur saulė ir meilė man mintį išplaus.
aš kasdien minu kelią,
pripažint jį bijau.
aš bijau naujo kelio –
palieku, suklumpu, bet keliauju toliau.
aš bijau, kad sutrypsiu kelią smagiai,
o kai šis atsibos, išnyks likę keliai.
aš bijau, kad iliuzija dengia akis
ir velniai šaukia protą,
gal pranyks? gal išdygs
nauja sėkla jausmų ir vilčių,
nes dabar neturiu, neturiu –
jau seniai neturiu...
4.
atsibudai vėl pinklėse,
kurios skausmingai dusino ir liepė nekvėpuot.
tik užsimerkti spėjęs,
vienintelį dalyką likusį – laisvę – praradai.
dėl jos savosios sielos velniui nedvejotum atiduoti,
bet, laikui bėgant,
tu galimybės – jau ir tos – nebeturi.
minutę po minutės laikrodžio rodyklė suka,
ir tu, vienų vienintelis, lieki nerimastingai ežero bangų siūbavimo klausyt.
visų šešėliai juda,
o tavo stingti pradeda –
tu nebegrįši niekada.
ir mes abu nebegalėsime ramaus bangavimo
aistrom savosiom išsklaidyt.
5.
savu balsu tave draskau,
purvynai liejasi –
atsiprašau.
bet tik per incidentą šį aš supratau,
kad laisvės man taip reik –
nieko daugiau.
6.
na kam pravėrei langines
ir palikai jas taip plačiai atidarytas,
juk tu žinai –
aš – vienos skylės,
kurių jau niekas nebeužkamšys.
juk tu žinai –
pro jas man pučia vėjai,
anksčiau bučiuoti gegužės svajų,
bet bučiniai tik priedanga –
tai piktasai šiaurinis,
kurio iškęst jau nebegaliu.
juk tu žinai,
kad jis atpūs mums baigtį...
bet ir gražiausias istorijas
lemtis užbaigia,
esi brangus – žinai tai.
7.
jeigu būčiau upė, ar many tu savo atvaizdo ieškotum?
jeigu vėjas būčiau – aitvarais baltuosius debesis tu pjautum?
gal jei kvepiantis bijūnas būčiau,
vis žvilgčiotum į mano pusę?
o stirna? Nušautum?..
deja, nesu nei upė
ir tikrai ne aitvaras spalvotas,
kodėl mane tad pjauni ir savęs many ieškot bandai?
8.
ieškojau miškuose ir pievose,
bandžiau surasti net debesyse.
šaukiau stovėdama ant pastatų stogų ją,
pažinti muzikoj, pajausti lietuje.
kaip keista – tą laimę padūkusią
radau tik tavo akyse.
9.
Gėlėtos ten pievos,
Margiausi žiedai,
Šaknis jų bučiuoja tušti angelai.
Skraidyt jie negali, nes trūksta jėgos,
Ją visą atgavę, galvojo – parjos...
Parjos, ten kur Saulė jiems teka skaisčiau,
Kur meilės šešėliai tikrai neužstos.
Mergelė, tiek laiko raudojus, dar lauks,
Ne laimė, bet skausmas pro ašaras šauks.
Akutės jų melsvos – į juos vien žiūrės,
Gėlių vainikėlį ant kapo uždės.
Ir upės ten teka,
Taip srauniai, guviai,
Atrodo, jos verkia –
Tušti angelai!
Dabar jiems ant kūnų užsimazgę mazgai,
Kuriuos jiems mergelės užrišo tvirtai,
Kad žemė ir gėlės globotų vėles,
O dūšios vis kiltų aukštai į dausas.
Bet skristi negali sielos aukštai,
Jas laiko sudegę senolių namai.
Galėtų – jie skristų, jie skristų aukštai,
Klausytųs, kaip juokias mergelių vaikai,
Bučiuotų kaktas, sūpuotų ramiai,
Tik jeigu nebūtų – tušti – angelai...
10.
Trapi – lyg krištolinė taurė,
bet vėtrų nesudaužoma stiprių,
švelni lyg pasaka, lopšinė,
Ji žudo žvilgsniu atšiauriu.
Paklūsta vėjai ir miškai Jai,
nuo grožio Jos vien gėlės augs,
o ašaroms pradėjus bėgti,
šiaurinis vėjas Ją bučiuos.
Kitiems silpna atrodyt gali,
palaužiama, paliečiama,
Bet aš jėga jos nejuokaučiau,
nes Moteris juk ji yra!
11.
Jos – lyg kvapas alyvų,
lyg mėlis dangaus,
Jos – lyg mūzos dailiausios,
lietos Dvasios aukštos.
Jos – lyg menas tapytas,
įvairiausiais dažais:
supras ne kiekvienas,
bet jiems Saulė atleis.
Jos – žiedadulkės bitei,
Jos – kaip bitės žiedams,
vanduo visai žemei,
jaunam ir senam.
12.
Tu rami –
Lyg liepos vidurnakčio sapnas.
Kai saldus oras kvepia
Liepų žiedais.
Žiogai groja,
O varlės matuojas pilvus.
13.
Aš ruduo,
Tu pavasaris.
Mąstau kaip žiema,
Tu – kaip vasara.
Liepa Čiutaitė (11 kl.)
Iš ciklo „Meilės heroinas“
Marionetė
Ant plono siūlo pakibo rankos,
Brutaliai plėšos į skirtingas puseles,
„Nepadės ilgiausios maldos“, –
Sakė draugė pindama kasas.
O aš vis staugiau, nesavu balsu žviegiau,
Iš knygų apie meilę atsakymų geidžiau...
Juk ironiją vartot negailestinga,
Šventų apaštalų giesmes giedot juokinga.
Susiimu plaučius – jaučiu degimą,
Kiekvienas organas paskendo, pavirto į dantytą lyną.
Springstu valerijonu ir receptiniais medikamentais,
Šlubčioju kasdien su penkiais ramentais.
Gal tu degradavęs – juk nežinau.
Bet palik man rožių puokštę,
Aš palaistysiu dažniau.
Mergelė
Madmuazelės šoka deimantais dabintoj salėj,
Toj, kurią suteptą gyvačių melo palikai.
Pianinas groja šventajai mergelei,
Kurios ne švyturys, o pragaro tamsa buvai.
Šilkinės nuodėmių skarelės,
Agresijos persunkti žiedai,
Jie tave pasmaugs it šunį paiką,
Tik pats tu to nenumanai.
Lelijų kalnas, medvilniniai patalai,
Dalink, dalink tiems svetimšaliams,
Kuriems nereikalingas prieš du amžius jau buvai.
Ir nors papūgos gieda pamokslus iš žodynų,
Tavo smegenų neuronai nurašo prasmę iš ištisų knygynų.
Beprasmybės filosofija neegzistuoja.
Faktai mokslo tokiems kaip tu neasistuoja.
Skalbi mėšle krauju suteptas rankas,
Suprast, jog tu žudikas, ir neišmanėlio pakaks.
... (cenzūruota)
Rankos nuplautos po vandeniu tyru,
Maldauju – tik nebešauk manęs vardu.
Tu jį suteršei, kaip beraštis knygą paėmęs į rankas,
Kaip naujos kartos vaikėzas, skaitęs pasakas neužbaigtas.
Jų akyse – aš purvakraujė,
Nors ir iš mėlynųjų giminės senos,
Ausyse skardžiai dainuoja laumė,
Si natos net Bachas nebegirdės.
Aristokratai žodžio „kekšė“ nevartoja...
Kur dingo Oskaro Vaildo sena istorija?
Nejau atsiprašymas apkarto dėl epitetų parinkimo,
Kai rašai romaną naują, negalvoji apie kainą atpirkimo...
Absurdo filosofijos sekėjai laiko mano smegenis tuščiom,
Bet bevaisiai tie marazmai kasdieniniai,
Juk prašiau išgelbėt – nepalikt kančioj.
Ar tau gera mano veidą, srūvantį krauju, matyt?
Sienos keturios aplinkui, o durų aš nemoku uždaryt.
Tyresnė
Stiklinė siena, paslėptas tavo veidas,
Apgaulės kaukių mėtosi šimtai.
Spektaklis, pasirodymas ir salė –
Iš visų jų beliko pelenai.
Aš tau savo sielos paslaptis išklojau,
Bet tik suteršei jas – suniokojai.
Bėgau tarp paveikslus tapančių balsų,
Nutildei juos – nebegirdžiu.
Kai tyliai vyto akacijų žiedai,
O iš melodijos beliko padriki garsai –
Supratau.
Šliužas, besimaudantis purve,
Širdį turi tyresnę už tave...
Sonata
Penkiolika palečių, suskilusių ant marmuru klotų grindų,
Išdžiūvę teptukai kaip ir kibiras juodų dažų.
Skambinau aristokratui iš raudono telefono,
Bet laidinis – nutrūko, vos išgirdęs saksofoną.
Ar nematai, jog blunka kontrastas iš pasakų gražumo?
Ach, brangusis, hiperbolė nebeatspindi realybę draskančio žiaurumo.
Cinamono dulkės užliejo fortepijoną.
Išgirsk sonatą – ji verta mažiausiai pusės milijono.
Taro kortos
Jūros bangos nutapė tavo veidą,
Naktinės burės glosto garbanas šviesias.
Prieplaukoj, kur senas skausmas skęsta,
Trys ilgaplaukės mina gyvenimo mįsles.
Tirštas raudonis nudažė moliuskų perlamutrus,
Tu vis šaukei, jog amžiams nori pasilikt,
O blakstienos ilgos tądien vandenynu norėjo virst.
Ar meilė – skausmas, ar meilė – grožis?
Klausiau užlipus ant senamiesčio stogų.
Bet tas praeivis su lietpalčiu geltonu
Nenorėjo man rašyt laiškų.
O likimas kaip debesys virš girios –
Plaukia, tarytum tempiami nematomų strėlių.
Svajonės it girliandos – vienkartinės, birios:
Ugnis palies – užsiliepsnos mirksniu.
Dimensija
Trys žvilgsniai, badantys artumą,
Užpūstos žvakės ir pelės, sulindusios į liūną.
Išsilydęs vaško gabalas peizažą tapo,
Scenoje mane žiūrovai vėl pamato.
Šilko suknelė, išsiuvinėta krištolo gėlėm,
Baletas – vis sukuosi aksominėj šlovėj.
Rašiau tau laiškus, pjeses ir romanus,
Grioviau dangoraižius, pasišventinau kaip narkomanė.
Bet juk jausmo neįpirši, o ugnis užges,
Jei vėtra kiaurą parą plaukus vels.
Tą kartą, pakilus žvaigždei ties buto langu,
Atsistojau nuo purvinų grindų.
Et, velniop tie randai ant kelių,
Dimensija privers nebegirdėt melų.
Laisvė
Aš laisvas paukštis pastelinio dangaus aukštybėj,
Prašiau sugrįžti, tik vėl skendau toj beprasmybėj...
Ir vis kartojau nepalikti kraujyje uždust,
Bet nesugebėjai skambinant varpams atbust.
O mano sieloj žydi sodai,
Tokie neapsakomai gyvi,
Ir mano balsas giesmę gieda,
Tą žavią, bet tu jos nebegirdi...
Išnyk, išnyk kaip vakaro šešėliai,
Kai dangaus skliautas apsitraukia naktine skraiste,
Ištirpk, ištirpk kaip ledo gabalas ant kelio,
Kai bėgu saulės ganoma bure...
Aš noriu meilės ir poemų,
Tų nesibaigiančių saldžių giesmių...
Bet tavosios it tirštas rūkas,
Kuriame vos nepaskendau tikėdama melu.
Mylėt
Naktinėj muzikoj dainuoja mano siela,
Sukas virš aksominio dangaus...
Padangėse baltai žydi ieva...
Ak, trokštu visatos sunešto medaus.
Aš vis blaškausi ir laimės ieškau
Kažkur beprotiškai, beprotiškai toli,
Tenoriu šypsena apjuosti žemę,
Bet liekam nuolat saulės pamiršti.
Lekiu bei skuodžiu per juodas džiungles
Bandydama jas nugalėt...
Bet kam bandyt kažką įrodyt –
Tenoriu sugebėt mylėt...
Mylėt be skausmo, be kankynės,
Mylėt be draskymo savos širdies,
Mylėt be rakto ant storos grandinės,
Mylėt be vystančios gėlės...
Mylėt be baimių, abejonių,
Mylėt be užslėptų minčių,
Mylėt kaip mėnuo myli žemę,
Mylėt, nepaisant tuzino randų.
Tenoriu šokt, dainuot ir klykt,
Rašyt skersai – nesivaržyt, laisvai?
Duot kažkam tą meilę,
Kas nenori jos daužyt.
