Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje įvyko praeities ir dabarties susitikimas. Baigiamajame projekto „Galingai įsiliejęs teatro intakas. Kino ir teatro aktoriui Donatui Banioniui – 100“ renginyje išorinius ir vidinius teatro pokyčius, slinktis, peripetijas gvildeno Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovas, režisierius Aleksandr Špilevoj ir aktorius Albinas Kėleris.
Pokalbį paskanino D. Banionio citatos.
Visas
„Mano gyvenimas praeina, o kitam dar tik prasideda. Taip 2015 m. yra pasakęs D. Banionis. Taigi praeitis ir dabartis. O kokie jūsų pirmi kartai su J. Miltinio dramos teatru ir D. Banioniu? Spektakliai – tada ir dabar. Vaidyba. Kas pasikeitė?“ – klausė A. Špilevoj.
„Paprasto atsakymo nežinau. Ir tada, ir dabar į teatrą įeinu pro duris. O visa kita… Laikas nestovi – bėga. Teatre dar greičiau. Sovietiniais laikais Panevėžį garsino 2 dalykai – teatras (Juozas Miltinis, D. Banionis bei kt.) ir „Ekrano“ gamykla. Aš atėjau mokytis aktorystės J. Miltinio studijoje. Mačiau repetuojančius, dirbančius didžiuosius – man tai didžiausias lobis, kurį gavau. O vaidyba? Man niekas nepakito. Esu nuobodžiai vientisas – ir tada, ir dabar atsiduodu visas“, – sako A. Kėleris.
Lygiai tą patį kūrybinio kelio pabaigoje yra pasakęs ir D. Banionis: „Mano darbe niekas nepasikeitė – ir seniai, ir dabar dirbu taip pat“.
Su Miltinio priežiūra
A. Kėlerio įsitikinimu, D. Banionis buvo ištisa epocha.
„Didžiausio kalibro menininkas. Ne tik „Heda Gabler“, „Lauke, už durų“ ar dar keli spektakliai. Masė vaidmenų, kurių daugelis gal nebeprisimename (pavyzdžiui, Zuikis Baltaausis „Pelenėje“). Nuo A. Strindbergo, H. Ibseno, V. Borcherto, V. Šekspyro iki N. Gogolio. Tačiau net ir Zuikis buvo su J. Miltinio priežiūra. O šis ne kankino aktorius – tiesiog turėjo tokią savo metodiką“, – sako vienas garsiausių miesto aktorių.
Jis prisiminė D. Banionio patirtį V. Žalakevičiui filmuojant „Niekas nenorėjo mirti“: „Visi skundžiasi režisieriaus reiklumu, elgesiu, metodais, tik ne Banionis. Šiam buvo visiškai nesunku, sakė: „O man juokas“. Nes išėjęs Miltinio mokyklą“.
Kaip arklį už pavadžių
Kokia buvo toji J. Miltinio metodinė sistema? A. Kėlerio įsitikinimu, maestro buvo strategas. Pavyzdys – kad ir Banionio vaidmenų kiekis bei amplitudė: „Kiek vaidmenų reikėjo prisimakaluoti, kad gautum didelį, svarbų. Suvokti, jog net ir mažas vaidmuo yra patirtis, kurią galėsi panaudoti kitiems tau numatytiems personažams“.
J. Miltinis reikalavo, kad aktoriai nuolat tobulintųsi, šviestųsi (skaitytų knygas ir kt.).
„Aktorystė yra amatas. Jį būtina valdyti, puoselėti, užsiimti savistaba“, – sutinka A. Kėleris.
Kita vertus, J. Miltinis niekada neslėpęs esąs savamokslis.
„Visais grojo kaip vargonais. A, gali taip? Vadinasi, gali ir dar geriau! Manau, tai buvo normalus darbas. Mušimas dėl tikslo. Jokių lengvų repeticijų. Visada aktorių laikyti įtemptą – kaip arklį už pavadžių. Ne dėl sadizmo – tiesiog taip dirbo. Su Banioniu irgi. Tokia mokykla, kredo, susitarimas. Sau buvo lygiai toks pat griežtas”, – sakė A. Kėleris.
„Tačiau nuolat įsitempus stovėti prie starto linijos labai sekina. Aktorius nebeatlaiko, sudega“, – komentavo A. Špilevojus.
„Taip, kiekvieno žmogaus skirtinga skūra“, – sutinka A. Kėleris.
Žiauriausias iš menų
A. Kėlerio įsitikinimu, teatras – pats žiauriausias iš menų.
„Aktorius yra procesas spektaklyje. Tai momentinis menas, akimirka, per kurią turi taip pasirodyti, kad žiūrovui įkristų ir pasiliktų. Pabaigi spektaklį – ir aktoriaus nebelieka. Taip, Miltinio laikais nemažai išėjo, kiti pasiliko. Kodėl? Nes buvo rezultatas. O kai šis geras, keliai nerūpi. Kita vertus, gal buvo garbės troškimo, noro pasirodyti. Jei nori atrodyti gražiau, gali tai vadinti pašaukimu ar kitais skambiais žodžiais. Išties teatras yra bepročio darbas, kai norisi kentėti begalinėse repeticijose, spektakliuose. Sveikam žmogui to nepaaiškinsi. O kartu nėra išmintingesnės profesijos – prisilieti prie didžiausių autorių, svarbiausių tekstų. Ne viską eina žodžiais nusakyti“, – skėsteli A. Kėleris.
Dirbo labai daug
A. Špilevoj vertina individualų, savarankišką teatro aktorių darbą. Taip mato dirbantį ir A. Kėlerį. Ar šitaip būdavę ir Miltinio laikais? Ar užsidaręs repetuodavo D. Banionis?
„Ne. Buvo nerašyta hierarchija, savi kambariai. Mes ten nelindom, nematėm. Tačiau po filmavimo atvažiuoja D. Banionis į repeticijas – ir jau išmokęs visą savo tekstą. Nebuvo jokių pasibandymų. Darbštumas buvo jo duotybė, dirbo labai daug“, – prisimena A. Kėleris.
Ilgainiui vaidinant kartu hierarchija tirpdavusi.
„Žinoma, autoritetas lieka. Balsą paplonini kalbėdamasis. Jauti begalinę pagarbą. Tačiau tau svarbu ne tai. Žiūrėk, kaip dirba. Imk pavyzdį. O toliau santykių kaita vyko natūraliai“, – pasakoja.
Legenda tampa kolega.
Ką apie tai manė D. Banionis? „Sau nesu legenda. Štai valgau, geriu arbatą… Jeigu žurnalistams atrodo kitaip – ką gi…“.
Dėkingas už tironiją
D. Banioniui J. Miltinis buvęs viskas – režisierius, tėvas, mokytojas. Jam be galo dėkingas ir A. Kėleris.
„Dėkingas, kad pakvietė, esu scenoje, vaidinau šalia D. Banionio, V. Blėdžio ir kt. J. Miltinis turi esmę – grūdą, kurį reikia pagauti. Buvo toli toli priekyje kitų. Jau sovietiniais laikais turėjo privatų teatrą, kuriame tvarkėsi kaip norėjo“, – sako A. Kėleris.
D. Banionis: „Aš dėkingas J. Miltiniui už tironiją“. Ši jį paskatinusi būti reikliam pačiam sau.
Ne klojimo durys
J. Miltinio aktoriai buvo universalūs. Galėjo vaidinti kone bet kur.
„Jie turėjo paprastumo, natūralumo. Išmokyti vaidinti be patoso, giliai išjaučiant, netuščiomis akimis“, – teigia A. Kėleris.
Taip pat matęs ir D. Banionis: „nes buvom paprasti ir žmogiški“.
„Išėjus iš teatro D. Banionio prisiminimai buvo liūdnoki. Pasakojo, kad jam buvo labai sunku…“, – pastebi A. Špilevoj.
„Nemačiau šito. Nebuvau toks artimas, kad žinočiau jo asmeninę virtuvę. Tada kiekvienas buvome unikalus, bet uždara sala. Dirbome savo darbą, o šiaip užsidarę savame kiaute. Vaidinome, kaip liepė mokytojas. Mūsų skausmas, ašaros, barniai, konfliktai buvo tik mūsų kolektyvo reikalas. Ne kitų. Teatras – uždara valstybė. Ir nereikia kitaip. Jeigu būsime atviri kaip klojimo durys – būsime neįdomūs“, – įsitikinęs A. Kėleris.
********
Vakaras bibliotekoje organizuotas įgyvendinant projektą „Galingai įsiliejęs teatro intakas. Kino ir teatro aktoriui – 100“. Finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Panevėžio miesto savivaldybė.
Asta Sarapienė
Komunikacijos specialistė
Gintaro Lukoševičiaus fotografijos
