Rauda. Dėl šalies/miesto, kuris pamėgo kraujo rūbą. Kuriame kovoja ne tik svetimi su vietiniais, bet ir žudomasi tarp savų. Šalies, kuri suryja ir išspjauna savo vaikus.
Jaunystės, atimtos kalašnikovų ir heroino. Gyvenimo, kurio dabartį pasiglemžė praeitis. Gyvenimo, kuriame norint išlikti reikia išbarstyti save, tai, kas tau brangiausia. Tapti svetimam pačiam sau. Tiesiog ištverti. Tamsos išvyto Dievo.
Vyrų ambicijų, razborkių ir poniatkių, dėl kurių bene labiausiai kenčia moterys. Nes jos viską ištveria. Vyrų moterims primetamo vaidmens.
Pamiršto laisvės skonio. Teisingų veiksmų, sukeliančių grandinę neteisingų. Nešiojamos meilės žmogui, kuris tapo kitu. Kurio tiesiog nebėra.
Beatodairiškos, negailestingos, be jokių saugiklių meilės. Nepakeliamo skausmo ir peiliuku supjaustytų šlaunų. Dviejų to paties istorijos medalio pusių – išdavikų ir išduotųjų. Gyvenimo, kuris buvo su šiais visais ingredientais.
Dar vienas nuostabus Nino Haratischwili pasakojimas apie Sakartvelą. Šįsyk apimantis ne šimtmetį, o praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje prasidėjusias nepriklausomybės kovas ir grimasas. Per 4 mergaičių draugystę ir jų susitikimą vienos fotografijų parodoje Belgijoje, Briuselyje, po 30 metų. Nuotraukas, kurios neišvengiamai bloškia į praeitį.
Ir nežinau, kaip šį netrumpą, tačiau puikų romaną skaitys tie, kam svetimi ir nesuprantami tie niūrūs ir chaotiški laikai. Skaitydama jos knygas aš vis nudžiungu, kad mūsų laisvė kainavo mažiau.
P. S. Klausimas pamąstymui. Ir išties: kodėl per visą gyvenimą galiausiai tampame atsparūs meilei, o ne skausmui?
*****
Užsisakyti Nino Haratischwili „Šviesos stygius“ knygą kviečiame mūsų bibliotekoje arba www.ibiblioteka.lt
Asta Sarapienė
Komunikacijos specialistė
