Premjera. Šįsyk ji nutiko Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje. Čia pirmąsyk pristatoma apie 50 panevėžiečio menininko Rimanto Idzelio (1949–2013) kūrinių, surinktų iš privačių kolekcijų. Ekspoziciją papildo videomedžiaga – Henriko Gulbino filmas „Idzelis“ (2023 m.), kuriame savamokslis kūrėjas kalbasi su draugais, atsiskleidžia kaip aštri, turinti savo požiūrio tašką, ironiška, visomis spalvomis žaižaruojanti asmenybė.
Nevyniojo
Įrodymų? Štai kelios citatos.
„Man nieko rusiško gero. Puškinas buvo rusų ginklas mus išdulkinti, mėginimas paversti rusais“.
„Nebėra komunistų, tačiau mūsų smegeninėje dar šūdas sėdi“.
„Gali būti kuo nori ir kuo gali. Ale ateina laikas, ir Dievas tave palaužia, apšviečia, pakeičia ir padaro šventuoju. Tai aš sėdžiu ir galvoju: a gal?..“
„Aš priimu žmogų į dūšią ir žiūriu – prišiks ar ne“.
„Kuo žmogus skiriasi nuo gyvūno? Gyvūnas geriau plaukioja, skraido, stato namus, gražiau kalba. Menas – va kuo skiriasi. O žmogus nuo velnio? Velnias neturi kūrybinių galių – tik pamėgdžiojimai, apsimetinėjimas, apgavystės“.
*****
Apie R. Idzelį ir jo kūrybą – pokalbis su parodos bibliotekoje kuratore Nomeda SIMĖNIENE.
Kodėl šis menininkas yra išskirtinis, unikalus, saugotinas – Panevėžiui, Lietuvai?
R. Idzelis iki šiol prisimenamas kaip spalvinga ir charizmatiška asmenybė ne tik Panevėžio, bet ir sostinės menininkų bendruomenėje. Gebėjimą kurti ir pamilti medį surado Paberžėje, paskatintas Tėvo Stanislovo. Ten praleido didelę savo gyvenimo dalį. Iki šiol Paberžėje galima pamatyti monumentalios skulptūros darbus – Kryžius Lietuvos vardo paminėjimo 1000-mečiui Paberžėje, Jėzus Nazarietis Paberžės Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčioje, kryžius ant Tėvo Stanislovo kapo šventoriuje, „Angelų kryžius“. Kultūros paveldo objektas yra vienas ryškiausių skulptoriaus kūrinių – Kryžiaus kelio stotys Anykščių Šv. Apaštalo evangelisto Mato bažnyčios šventoriuje.
Rimantas pats mažai rūpinosi savo kaip kūrėjo žinomumu. Tai būdinga menininko prigimčiai. Darbai išsibarstę po visą Lietuvą ir ne tik, nes 15 metų gyveno JAV, didelė dalis jo kūrybos yra nugulusi ten, ir toli gražu ne visa užfiksuota fotografijose. Pats Rimas sistemingai nekatalogavo savo darbų – tiesiog paleisdavo į gyvenimą. Yra išlikę kai kas fotografijose, skaidrėse, juos taip pat galima išvysti parodoje, videoformatu.
Kita vertus, Idzelis – panevėžietis, tad mums, šio krašto žmonėms, svarbu pažinti jo kūrybą, prisiminti kaip asmenybę.
Parodos atidarymo vakaras tai paliudijo – salėje netilpo atvykusieji. Parodos sumanymą brandinau ilgai, ji iššovė kaip džinas iš butelio. Tiesa, tam subręsti reikėjo laiko.
Visi parengiamieji darbai vyko savo lėšomis. Padėjo bendri mūsų su Rimu draugai, noriai įsiliejo ir mažiau pažįstami žmonės. Todėl esu dėkinga visoms susiklosčiusioms palankioms aplinkybėms – viskas vyko sklandžiai, atrodė, kad laimina nematoma ranka iš dangaus.
R. Idzelis jūsų gyvenime?
Rimą pažinojau nuo labai ankstyvų jaunų dienų. Jis buvo vyresnis už mane, man jo požiūris į gyvenimą buvo ypač svarbus. Rimas, kaip ir jo kompanija – Bitlas, Džageris ir kiti – buvo virš minios. Jie nesusiliejo su pilkoka sovietmečio laikų dvasia. Traukė jų charizma, drąsa būti kitokiems, savitiems ir ryškiems. Vėliau su Rimu susitikdavome tada, kai man kildavo kokių nors didesnių ar mažesnių egzistencinių klausimų. Keisčiausia, kad išnirdavo tarytum iš kažkur, būtent tuo metu, kai man to pasimatymo, pokalbio reikėdavo labiausiai. Tokia mūsų buvo pažintis, draugystė, siejusi daug metų.
Kaip atsirado pati paroda?
Eksponatus pradėjau rinkti vasarą, o jų paieška prasidėjo beveik prieš metus. Pati taip pat turėjau du Rimo darbus, jie yra parodoje. Iš pradžių atrodė, kad bus šiokia tokia avantiūra, tik keliolika darbų, tačiau sulaukiau didelio palaikymo, atsirado daugiau norinčiųjų padėti ir prisidėti. Viso to rezultatas – pusšimtis 1972–2012 m. kūrinių pasaulietine ir sakraline tematika.
Nutikimai, ar greičiau sutapimai, lydėjo visą parodos rengimo laikotarpį. Pasikartosiu: lyg nematoma ranka iš dangaus būtų lydėjusi. Papasakoti sudėtinga, nes atrodytų smulkmenos, detalės, bet būtent jos ir sulipdo visumą.
O pati parodos koncepcija – didžiuma kūrinių ant vienos pakylos – paimta iš Idzelio, kai jis rengė savo darbų parodą galerijoje „Langas“. Rimas norėjo, kad jie visi būtų vienoje krūvoje. Tad ir šįkart taip padarėme.
Ar paroda bus eksponuojama tik bibliotekoje Panevėžyje, ar jo kūrybą norite pristatyti kituose miestuose? Kodėl?
Dar pačioje sumanymo pradžioje Anykščių sakralinis muziejus paprašė parodą eksponuoti ir pas juos. Tad vasario mėnesį pažadėta jiems. Dar domisi Kaunas, Kėdainiai, nes Rimo darbų yra šiame rajone – Paberžėje, Kalnaberžėje. Beje, tiems kūriniams reikalinga globa ir priežiūra. Tad, manau, ši paroda padės atkreipti dėmesį į jo kūrybinį palikimą, kurį turime išsaugoti. Kėdainių rajono savivaldybė šia linkme jau padarė pirmus žingsnius. Restauravo nuostabų Rimo darbą Paberžės klebonijos teritorijoje. O buvo taip (vėlgi lemtingų sutapimų dėka). Lankydamasi Paberžėje pastebėjau, kad nebėra to kryžiaus. Susiradome prižiūrėtoją. Ši pasakė – vėtra nuvertė, ir jis jau malkinėje, suprask, niekam daugiau netinkamas. Išsireikalavome atrakinti malkinę…
Su manimi tąkart buvo medžio skulptorius Algirdas Varžinskas. Jis apžiūrėjęs pranešė, kad kryžius nedaug pažeistas, ir ką reikia daryti. Su mumis buvo ir Jolanta Donskienė, šiuo metu įsikūrusi tame pačiame rajone, Šeteniuose. Netoliese kaip sykis pasimaišė ir parapijos klebonas… O kadangi Jolanta yra Kėdainių rajono kultūros tarybos narė, visuomeninė mero patarėja kultūros klausimais, visa tai fiksavo, toliau rūpinosi kryžiaus gaivinimo procesu… Šiandien jis jau šviežutėlis stovi kur buvęs. O juk tąkart su Henriku Gulbinu, Varžinsku ir Donskiene tiesiog nuvykom aplankyti Rimo kapo, buvusios jo sodybos, kurioje dabar kuriasi mano draugė Nijolė.
Kokių dar turite planų dėl R. Idzelio kūrybos išsaugojimo?
Vienas svarbiausių parodos tikslų – parengti R. Idzelio darbų katalogą. Tam reikia tinkamai nufotografuoti darbus. Suprantama, čia tik dalis jo kūrybos. Bet kai žengi vieną žingsnį, tai tikėtina, kad bus ir kitų. Taip ir šiuo atveju. Pirmi atgarsiai, kur dalis Rimo kūrybinio palikimo Kanadoje, JAV, jau yra, dabar reikia tik toliau dirbti šia linkme. Tą ir ruošiuosi daryti.
Be katalogo, spaudai jau rengiama Rimo mažoji proza, kurią norėjo ir pats išleisti, tačiau nespėjo. Tos knygos paslaptingu pavadinimu CIRKUMFRAKT istorija taip pat labai vingiuota. Bet apie tai gal kitąkart. Dabar ruošiame maketą, o, kaip ir žadėjau, sausio 7-ąją, kai atsisveikinsime su Rimo darbais Panevėžyje, jau bus galima ją įsigyti.
Apie katalogą daugiau nieko konkretesnio negaliu pasakyti – abiem leidiniams reikalingos lėšos, kurių dar neturiu, taip pat tikiuosi paramos.
O sausio 7 dieną susitikime vėl.
*****
R. Idzelio kūrybos parodą bibliotekoje galima apžiūrėti iki sausio 7 dienos.
*****
Norite, galite prisidėti prie R. Idzelio kūrybos išsaugojimo? Susisiekite su N. Simėniene tel. +370 698 27251 arba el. paštu nomeda.simeniene@gmail.com.
Asta Sarapienė
Komunikacijos specialistė
Gintaro Lukoševičiaus nuotraukos
