Subjektyvi gerbėjos nuomonė. Gerai, kad gyvenime vis kas nors maloniai nustebina. Kaip šiuo atveju – rašytoja, dailės istorikė, žurnalistė Kristina Sabaliauskaitė. Garbinama skaitytojų, įvairių diskusijų provokuotoja. Žmogus, greičiausiai pažįstamas kiekviename Lietuvos kampelyje. Kuris, regis, galėtų išdidžiai nešioti nematomą karūną, tačiau ne. Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje sutikome šiltą, jaukią, santūrią, pasitikinčią ir atvirą moterį, kuri nesislepia už žodžių, nebijo išsakyti net ir nepopuliarios nuomonės, visa atsiduoda publikai – mat iškart pasakė norinti susitikimo, kurio turinį diktuotų į jį susirinkę žmonės.
„Kadangi nepristatinėju naujos knygos – tai tiesiog puiki proga pasikalbėti, pabendrauti bet kuria tema. Esu jums ir su jumis“, – sakė K. Sabaliauskaitė.
„Silvos rerum“ neturėjo
Visgi natūralu, kad pirmiausia pokalbis pasisuko apie grožinę kūrybą – populiariąją „Silva Rerum“.
„Norėjau parašyti knygą apie vidutinių bajorų šeimą – šis sluoksnis vis likdavo už rašytojų akiračio. Jiems įdomiau būdavo valdovai, karaliai ir pan. O čia – tarpinis sluoksnis, per kurį galima kurti galybę mikroistorijų. Pasirinkau istorinę šeimą, jos istoriją baigiau Pranciškumi Norvaiša – Vilniaus universiteto profesoriumi (universitete netgi yra jo vardą įamžinanti lentelė). Man pasirodė prasminga kalbėti apie skirtingus Lietuvos valstybės ir kultūros etapus – nuo Tvano laikotarpio iki Abiejų Tautų Respublikos žlugimo. Kita vertus, tai ir skirtingas barokas“, – šypteli rašytoja.
Ji sako, kad barokas kaip kultūros epocha jai patinka labiausiai.
„Gimiau ir vaikystę klaidžiojau barokiniame Vilniuje (kur, anot Česlovo Milošo, net debesys barokiniai). Pamenu, eini – ir šlykštu viskas, kas sovietinio, tie visi pilki betonai, gražu – barokinės bažnyčios, eklektika. Estetika, kuri jau vaikui intuityviai buvo graži. Vėliau tai tapo disertacijos tema, gilinimosi objektu, žavėjo vis labiau“, – prisimena.
Beje, pati K. Sabaliauskaitė irgi kilusi iš bajorų šeimos, tačiau „Silvos rerum“ (šeimos knygos – aut. past.) sako neturėjusi.
„Ir šiaip Lietuva istoriškai nėra dėkingas kraštas joms išlikti. O mūsų šeimoje gyva žodinė tradicija – pasakojimai“, – teigia.
Menas turi būti matomas
K. Sabaliauskaitės hobis – menas.
„Pasiekusi brandaus amžiaus įgijau privilegiją nuvažiuoti į bet kurį pasaulio miestą pažiūrėti kad ir norimos parodos. Patinka meninis turizmas – muziejai, parodos ir kt. Jie duoda kūrybinį impulsą – tai, ko neduos joks albumas. Juk originalas niekada neprilygs atvaizdui. Tiesa, vaikystėje meno albumus nuolatos vartydavau – sovietų išgrobstytoje Lietuvoje tai buvo langas į kitokį pasaulį“, – sako.
Kitas K. Sabaliauskaitės pomėgis – kolekcionuoti Abiejų Tautų Respublikos meną.
„Tai, kas vienam šiukšlė, kitam gali būti lobis – užsienyje dažnai nevertinama lituanistika, jiems tai tolimas ir nežinomas paveldas. Pavyzdžiui, taip esu įsigijusi senųjų didikų graviūrų. Savo kolekcijos nelaikau uždariusi – tarkim, prireikus skolinu Nacionalinio dailės muziejaus parodoms. Esu įsitikinusi: menu reikia dalintis, jis turi būti matomas“, – teigia pašnekovė.
Stebuklų būna
K. Sabaliauskaitei rašyti knygą yra sudėtingas procesas. Reikalingas paruošiamasis darbas – skaityti mokslines monografijas, kitus istorinius šaltinius.
„Pasirengimo etape romantikos nėra – tik kruopštus darbas, tas pats lyg rašytum disertaciją. Tiesa, vėliau rašant pasitaiko ir magiškų dalykų – viskas atgyja, susiklijuoja į vaizdą. Būna netikėtų dalykų – pavyzdžiui, atsiranda intuicija apie personažą, ir staiga ją patvirtina istoriniai dokumentai“, – teigia.
Žinoma, skirtingose šalyse galinti būti skirtinga faktų interpretacija. Pagaliau žmonės gali kitaip prisiminti, vaizduoti įvykius. Tačiau su „Petro imperatore“ autorė sako elgusis atvirkščiai – iš daugelio šaltinių susirinko skirtingas pozicijas ir bandė aiškintis, kaip buvę iš tiesų.
Rašydama šį romaną K. Sabaliauskaitė sako nedirbusi nė viename iš Rusijos archyvų.
„Tačiau to man ir nereikėjo. Prasidėjus Putino valdymui atvykėliams ten patekti tapo sunku, o dabar beveik išvis neįmanoma. Net jei pakliūdavai, būdavai sekamas „palydovo“, kuris kruopščiai fiksavo, kuo domiesi. Daugybė dokumentų tyrinėtojams neprieinami – tarkim, dalis Petro I ir Jekaterinos I laiškų su nešvankybėmis. Rašant visgi buvo gausybė informacijos – su Petru I susiję istoriniai šaltiniai pradėti publikuoti dar XIX a., tarkime, išleisti jo laiškai, dokumentai yra prieinami ir M. Mažvydo bibliotekoje. O kur dar to meto ambasadorių ir kitų amžininkų užsieniečių atsiminimai, moksliniai straipsniai, Ermitažo periodiniai leidiniai – vėlgi M. Mažvydo bibliotekoje“, – teigia.
Įsišaknijęs patologinis blogis
Ar įmanoma, jog kada nors kultūriškai suartėtų rusiškoji ir vakarietiškoji civilizacijos?
„Orlando Figeso „Natašos šokis. Rusijos kultūros istorija“ rodo, kad suartėjimo būta XIX a. pab.–XX a. pr. Iki karo Ukrainoje aš irgi turėjau vilčių. Maniau, rusų tautoje jau mažiau brutalumo, žiaurumo. Deja. Šios patologijos įsišaknijusios pernelyg giliai, palietusios net kultūros žmones. Štai dar M. Lermontovas parašė apie iki mirties kareivių išprievartautą merginą eilėraštyje „Ulanša“. A. Solženicynas yra sukūręs eilėraštį lygiai ta pačia tema: „Prūsijos naktys“ – apie rusų kareivių žiaurumus 1945 m. Vokietijoje. Baisiausia, kad abu mėgaujasi, akivaizdžiai būdami ne aukos pusėje. Liūdina, kad rusai iš Vakarų nori paimti paviršių – įvairias naudas, bet ne esmę, vertybes ir elgesio taisykles“, – sako K. Sabaliauskaitė.
Iš kur kilęs rusų patologinis žiaurumas, viešnia paaiškino cituodama kultūros istorijos tyrimus.
„Žiaurus rytietiškas mongolų totorių jungas, ypač užgriuvęs bajoriją. Pastaroji patirtus pažeminimus perkėlė ant valstiečių. Autoritetas buvo puoselėjamas jėga, o ne lyderyste. Be to, Rusija išvengė Renesanso paveldo – vakarietiškos riteriškosios tradicijos su garbės kodeksu. O absoliuti caro valdžia vėlgi buvo rizikinga bajorams – iš jų bet kada valdovo užgaida galėjo būti atimtos ir privilegijos, ir turtas. Tad bajorai viską stengėsi išspausti iš „čia ir dabar“, nes ateities galėjo ir nebūti. Todėl būtent Rusijoje įsigalėjo ypač žiauri baudžiava“, – sako.
Visgi, jos nuomone, esamoje situacijoje visiškai neturėtume rūpintis Rusija ar jos „suartėjimais su Vakarais“ – rūpintis privalome tuo, kaip išsaugoti mūsų pasaulį, su mūsų civilizuotomis vertybėmis, tvarka ir demokratija.
Aukso amžius
K. Sabaliauskaitė įsitikinusi: dabar – Lietuvos kultūros aukso amžius.
„Vis dar idealizuojame tarpukario kultūrą, tačiau juk Kipras Petrauskas „Metropolitene“ nedainavo, menininkai nerodė savo darbų Venecijos bienalėje, Orsė muziejuje (Musee d‘Orsay) ar G. Pompidou centre. Taip, pirmeiviai mums davė daug, ant jų kultūriškai išaugome, esame jiems dėkingi. Bet dabar nužengėme žymiai toliau“, – sako.
Žinoma, tam įtakos turėjo ir patyrę sovietinę vaikystę.
„Mano kartos žmonės studijavo arba studijas baigė Nepriklausomybės pradžioje. Buvome pirmeiviai – norėjome įrodyti pasauliui, kad irgi galime. Mus gaubė baisi sovietinio žmogaus stigma, šleifas, tačiau turėjome ambiciją siekti ir pasiekti. Mano kartai tai pavyko. O dabar jaunimas gavo dar didesnį užtaisą – eina į pasaulį be įdago, kuria pasaulinės vertės kūrinius, yra visaverčiai pasaulio kultūrinio dialogo dalyviai“, – teigia K. Sabaliauskaitė.
Istorinis laimėjimas Prancūzijoje
Naujausias K. Sabaliauskaitės simbolinio pripažinimo ženklas pasieks iš Prancūzijos. Čia ypatingo tiek visuomenės, tiek kritikų dėmesio ir įvertinimo sulaukė dilogija „Petro imperatorė“ (iš lietuvių kalbos vertė Marielle Vitureau) – pirmieji leidimai susilaukė ne vieno pakartojimo, o garsi leidykla „Gallimard“ ją įtraukė į savo nedidelio formato literatūros klasikos kolekciją „Folio“. K. Sabaliauskaitės knyga joje turėtų būti išleista spalio mėnesį.
„Labai džiaugiuosi, – neslepia autorė, – tai bus pirmoji Lietuvos rašytojo knyga šioje serijoje“.
Miniatiūros
Vienas geriausių sprendimų
„Neturiu „Facebooko“, „Instagramo“ profilio, nesu „TikToke“ – ir tai vienas geriausių gyvenimo sprendimų. Nenoriu rodyti savo gyvenimo vujeristams. Mano privatus gyvenimas yra man, o kūrybinis, pozicijos įvairiais klausimais – vieši“.
Įkvėpimai
Kokie rašytojai įkvepia K. Sabaliauskaitę? Iš akademinės sferos, turintys solidų akademinį pasirengimą.
„Patinka, kai jungiasi mokslas ir rašymas. Pavyzdžiui, Umberto Eco, Susan Sontag, Marguerite Yourcenar – mokslo ir literatūros lydinys“.
Sakinių muzika
„Ir aš kovoju su redaktoriais dėl taškų ir brūkšnių. Man jie ženklina skirtingo ilgio pauzes, todėl yra labai svarbu. Sąmoningas siekis sukurti pasakojimo tėkmę su labai aiškiai sužymėtais taktais“.
Darbas su vertėjais
„Esu jų paslaugoms, jeigu reikia ką nors patikslinti. Košmaras yra su kalbomis, kurias moku. Tada gludini iki niuansų. Būna daug darbo, nervų. Bet jei rezultatas puikus, vertimas sulaukia pagyrų – vadinasi, pavyko“.
Nebijoti
„Gyvenimas išmokė nieko nebijoti. Išvykęs esi priverstas įveikti visas krizines situacijas be Tėvynės užnugario, palaikymo. Jei tradiciškai būčiau sėdėjusi Lietuvoje ir gyvenusi pagal kitų lūkesčius (ką pagalvos, pasakys?), nieko nebūčiau pasiekusi“.
Įsivaizduojama teleportacija
„Visam laikui – niekur. Ypač į praeitį – dėl medicinos progreso (nesinorėtų mirti dėl kokio nors supūliavusio danties, dabar lengvai išgydomo antibiotikais). Jei trumpam – į XVIII a. – gyvai pasiklausyti W. A. Mozarto. Į XVIII a. Vilniaus universitetą – Pranciškaus Norvaišos matematikos paskaitos. Vilnių, kitokį negu dabar miestą.
K. Sabaliauskaitės rašinio konkursas
„Mane piktina, kad net ir laisvos temos rašinius mokiniai Lietuvoje privalo rašyti pagal instrukcijas. Yra taisyklių, kurios jaunimą atgraso domėtis kalbos galimybėmis. Tad šis konkursas – platforma reikšti mintis bet kokia tema ir forma. Vienas dalyvis tvirtino nemokantis rašyti, tačiau pateko tarp trijų geriausiųjų. Kitas po konkurso nusprendė studijuoti filosofiją. Vien dėl to konkursas jau pasiteisino. Esu dėkinga mokytojams, kad paskatina vaikus dalyvauti, atranda talentus. Žinoma, klišių irgi būna.
Šiemetė tema – meno kūrinys/knyga, kuriame norėčiau gyventi. Aš pati? Džeimso Bondo filme – gražiausi pasaulio vaizdai ir vietovės, greičiausi automobiliai, geriausi ginklai. Tereikia pasistengti išlikti gyvai! (Juokiasi)“.
„Stasys Museum“
„Ką tik lankiausi „Stasys Museum“. Ką apie jį manau? Prireikė 30 nepriklausomybės metų, kad išsivadėtų sovietinis raugas iš Lietuvos muziejininkystės. Pasaulinio lygio menininkas. Šiltas, jaukus, modernus, pasaulinio lygio muziejus. Galima tik džiaugtis. Puiku“.
Skaitytojams
„Linkiu skaityti. Skaitymo neatstos jokios technologijos. Per knygas pažįstame pasaulį ir save. Mane erzina algoritmai. Pavyzdžiui, „Amazon“, man vis siūlantis panašias į jau perskaitytas knygas. Tačiau aš nenoriu panašių – noriu kitokių, netikėtų. Todėl visada esu už gyvą bendravimą – knygynuose, bibliotekose. Reikalingas profesionalus žmogus, tarpininkas, kad įvyktų susitikimas su knyga“.
Susitikimas su K. Sabaliauskaite – projekto „Literatūros ir kino dienos bibliotekoje” dalis. Finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Panevėžio miesto savivaldybė.
Asta Sarapienė
Komunikacijos specialistė
Pauliaus Židonio nuotraukos
