Kasmet balandžio 2-ąją minima Tarptautinė vaikiškos knygos diena. Tai diena, skirta įkvėpti kitus skaityti, prisiminti gražiausias vaikystės knygas ir atkreipti dėmesį į vaikų literatūrą. Šia proga bibliotekos darbuotojai pasakoja, kokios knygos vaikystėje jiems paliko didžiausią įspūdį.
Asta: „Vaikystėje karaliavo fantazijų pasaulis. Todėl pasakos, pasakos ir dar kartą pasakos – ypač stebuklinės. Tuomet buvo leidžiama serija „Pasaulio pasakos” – suskaičiau kone visas. „Tūkstantis ir viena naktis“, šiurpoka Vilhelmo Haufo „Šaltoji širdis“, „Lietuviškos pasakos“, Šarlio Pero pasakų rinktinė su nespalvotais senoviniais, nepaprasto grožio piešiniais… Pramaišiui – linksmos, nuotaikingos/nuotykingos istorijos. Vytauto Misevičiaus „Danuko Dunduliuko nuotykiai“, Jono Avyžiaus „Aštuonetas iš Trepsės namų“, Marko Tveno „Princas ir elgeta“, „Tomo Sojerio ir Heklberio Fino nuotykiai“… Jau tada skaičiau nemažai. Būdavo, kad nuėjus į biblioteką bibliotekininkės nelabai ką ir galėdavo mano skonio bepasiūlyti.“
Irmina: „Vieno apsilankymo bibliotekoje metu – man buvo kokie 7 metai – bibliotekininkės pasiūlė paskaityti Čarlzo Torsono knygą „Kikas“. Matyt, jos buvo gerai perkandę mane dominančias temas. „Kikas“ – mano vaikystės knyga, kuri ir dabar džiugina manąsias akis ir sielą, ne kartą skaityta savo vaikams. Prisiminimai apie indėniuką ir jo nuotykius keliauja iš kartos į kartą.“
Malvina: „Mėgstamiausia vaikystės knyga – Astridos Lindgren „Emilis iš Lionebergos“. Prisimenu, kaip šią knygą mama man ir broliui skaitydavo vaikystėje. Skaitėme ją ne vieną kartą ir kartu su broliuku labai juokdavomės iš nenuoramos Emilio išdaigų. O Emilis išdaigas krėsdavo netyčia ir nuolatos! Jos visos atgimdavo mūsų galvose! Visi nesusipratimai, suaugusiųjų reakcijos. Tad mums būdavo ir smagu, bet kartu ir gaila Emilio, kuris dažnai būdavo nubaustas už tas savo kūrybiškas idėjas. Tačiau istorija pamoko, kaip tai, kas atrodo neteisinga, gali būti naudinga.“
Šarūnė: „Mano vaikystės knyga – Janoscho „Panama labai graži. Visos Tigriuko ir Meškiuko istorijos vienoje knygoje“. Mokiausi iš jos skaityti vesdama pirštuku. Dabar skaitėme su savo vaikais, nuostabus ir šiltas jausmas. Stebina perspektyva, kaip knygą mačiau vaikystėje, ir suaugusiosios akimis – visai kitokios įžvalgos.“
Laura: „Mano mėgstamiausia vaikystės knyga – Pamelos Travers „Merė Popins“! Atsimenu, kaip godžiai ją skaičiau ir po to ieškojau visų dalių.“
Neringa: „Vaikystėje skaičiau daug fantastinės literatūros. Ypač paveikė Ruvimo Frajermano apysaka „Laukinis šuo dingas, arba Apysaka apie pirmąją meilę“. Tą dieną turėjau laistyti daržą, bet prapliupo lietus ir su knyga pasislėpiau šiltnamyje. Skaitoma knyga taip įtraukė, kad net nepastebėjau, kaip dingo 2 valandos (na, ir pats lietus).“
Vilija: „Peliukas svajoklis, jo namai gamtoje, griaunanti civilizacija ir viską išgelbėjanti muzika. Šie vaizdiniai iš pačios vaikystės iškilo neseniai, kai išasfaltavo gatvelę, kuria vaikštau miesto nuošalėse. Iki tol ši gatvelė buvo gyva, kaip peliuko Silvestro lauko keliukai, kuriuose prausiasi žvirbliai ir teka upeliai. Tai Edilaidos Hol „Peliukas muzikantas“. Šviesi, raminanti knygutė – netekęs atsvaros peliukas randa išsigelbėjimą ir kitą pasaulį per muziką. Ypač jaukios ir šiltos yra knygelės iliustracijos. Kaip gerai, kad knygelę galėjau rasti bibliotekoje, nes ta, kurią skaitydavau maža, dingusi.“
Knygų teiraukitės bibliotekoje arba savarankiškai užsisakykite iBibliotekoje.
