Ar įsivaizduojate, kaip skamba sniegas pavasarį? Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos lankytojai tai išgirdo. Netgi dvi versijas. Saksofonu jas improvizavo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Petras Vyšniauskas. Bibliotekoje pristatyta Vyganto Švobos knyga apie šį genialų muzikantą „Vyšnia džiazo sode“. Leidėjas – Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras (MELC).
Viena banga
Vakaro pradžia garantavo: nuobodu ir liūdna nebus. Akivaizdu – visus tris svečius sieja ne tik knyga, bet ir ne vienus metus besitęsianti bičiulystė.
„Taip susiklostė, kad Petras groja, bet nerašo. Vygantas rašo, bet negroja. Aš nieko nemoku, todėl tenka vesti pristatymą“, – šmaikštavo MELC vadovas Arturas Mickevičius.
„Ateini į knygyną ir matai – daug knygų, o mano nė vienos. Nusprendžiau pasitaisyti. Pakalbėjau su Petru. 4 kartus. Galiausiai sutiko. Kodėl su Petru? Visada patiko vyrai. O jis mano atrodo ryškiausias“, – nenusileido V. Švoba.
„Dar neturėjau knygos apie save, todėl ir sutikau. Kita vertus, pirmąkart mačiau žmogų, kuris moka ne tik skaityti, bet ir rašyti. Tai geras derinys. Ir rezultatas geras“, – tokia pačia nuotaika dalijosi P. Vyšniauskas.
Ne tik apie Petrą
Nors parašyti „Vyšnią džiazo sode“ užtruko vos 3 mėnesius, kelias nuo idėjos iki realizavimo ilgesnis – keleri metai.
„Knyga ne vien apie Petrą, bet ir kitus šalies džiazo didžiuosius – Vladimirą Tarasovą, Vladimirą Čekasiną, Olegą Molokojedovą ir kt. Kartais netgi atrodo, tarsi Petras tarp jų išnyktų. Koks Vyšniauskas jų lūpomis? O ką bloga galėjo apie jį pasakyti, jeigu aš viską įrašinėju? Jei rimčiau, knyga – savotiška džiazo istorija. Laikotarpis, kuris iki šiol nebuvo aprašomas. Todėl būtinai pretenduosiu į Nacionalinę premiją“, – sakė V. Švoba.
Visgi autorius ir knygos herojus įsitikinę – ji vertinga ir kitu aspektu. Daug pašnekovų jau išėję anapus: kompozitoriai Faustas Latėnas ir Vidmantas Bartulis, režisierius Eimuntas Nekrošius, etnomuzikologė Zita Kelmickaitė ir kt. O čia išsaugotas jų žodis, liudijimai.
Pradžia
P. Vyšniauskas groti norėjo nuo pat vaikystės. Tiesa, apie būtent džiazą nė negalvojo.
„Instrumentu visada galėdavau daugiau pasakyti negu žodžiais. Tėvas pasodindavo prie akordeono ir grodavau. Nesvajojau, kad galiausiai tai taps profesija. Visgi jau mažas buvau tame kelyje. Plungėje buvo labai muzikali aplinka, daug veiklos. Akordeonu grojau gal 5 metus. Paskui užsimaniau smuiko, tačiau neturėjome mokytojo. 10 klasėje pirmąsyk pamačiau saksofoną – paliko didžiulį įspūdį. Tuometis muzikos mokytojas pasielgė labai gudriai. Nusivedė prie futliaro, kelioms sekundėms atidarė, saksofonas blykstelėjo, ir uždarė. Išsyk supratau: mano“, – prisimena muzikantas.
Po Plungės – mokslai Klaipėdoje, Vilniuje. Jo laida buvo pirmoji Lietuvos konservatorijos saksofonininkų laida. P. Vyšniauskas stojo studijuoti klarneto muzikos, bet ištvėrė metus – perėjo į saksofono studijas.
Patirtis – ir vestuvėse
Dar mokykloje P. Vyšniauskas su kompozitoriumi, atlikėju Andriumi Kulikausku buvo subūrę grupę „Juodieji vabalai“. Tiesa, Andrius labiau buvo linkęs groti roką.
Grodavo kultūros namuose, Petro patirtis vestuvėse – nuo 9 metų.
„Iki šiol turiu vestuvinį repertuarą ir pasiruošęs bet kuriuo paros metus sugroti – net naktį išverstas iš lovos. Tiesiog visa tai nugulė mano kūne. Vestuvės – puiki patirtis. Pamatai, kaip žmonės švenčia, elgiasi. Ir pačiam pasitaikė nuotykių. Su grupe koncertavome su Biržuose. Tada pirmąkart paragavai biržietiško alaus. Nė nemaniau, kad tai savotiška kojų amputacija, – kada tau reikia lipti nuo scenos, o tu tiesiog negali“, – šypsosi.
Liau liau liau sovietmečiu
P. Vyšniauskas prisimena: sovietmečiu groti džiazą nebuvo paprasta. Į šią muziką žiūrėta kreivai – esą amerikoniška, kapitalistiška ir pan. Tačiau laikmetis buvo toks, kad „viena galvoji, antra sakai, trečia darai“.
„Pervardindavome melodijas, Maskvai akcentuodami: amerikiečių liaudies muzika, negrų liaudies muzika ir dar visokių „liau liau liau“, kad atitiktų tuomet reikalautą formulę, kiek sugroti sovietinės, „broliškų tautų“ ir užsienio muzikos“, – sako kūrėjas.
Iš kur gaudavo draudžiamų melodijų? Klaipėdoje įsigyti plokštelių būdavo paprasčiau – uostas. Be to, klausydavosi „Amerikos radijo“.
„Jokių natų neturėjome. Iš klausos. Dabar natų pilna, tačiau jaunimas jų neima“, – pasakoja.
Nestandartinis
P. Vyšniausko, kaip džiazo muzikos atlikėjo, keliui būdingi netradiciniai posūkiai. Koncertai bažnyčiose („neįtikėtina akustika“), duetas su birbynininku Antanu Smolskumi…
„Labai patinka duetai. Tai pati optimaliausia bendravimo forma garsais“, – tvirtina.
Vienas įsimintinų duetų – su Veronika Povilioniene.
„Susipažinome netikėtai – tame pačiame laive plaukėme į Norvegiją. Ji uždainavo, pagautas impulso pritariau saksofonu. Pavyko. Taip ir susipažinome. Vėliau su Veronika aplankėme gal 30 šalių. Buvo sultingas darbas. Atlaikyti 2–3 valandų koncertą nelengva, tačiau įdomu. Pavyzdžiui, po jo išgirsti, kaip lietuviškai uždainuoja jo klausęsi šveicarai“, – prisimena.
Niekada nevėlu
Dėstytojas, profesorius P. Vyšniauskas įsitikinęs: mokytis groti niekada nevėlu.
„Anykščiuose priėjo 60-metė ir sako: pradėjau mokytis groti saksofonu. Nuostabu, kai yra noro. O stojamieji birželio mėnesį, tad visi dar turite laiko ruoštis“, – šypsosi.
Jo nuomone, labai gerai, jei ketinančio tęsti studijas jauno žmogaus dėstytojas pats moka groti. Mat būna visaip.
„Vis dėlto svarbiau kita. Mokymosi procesas yra viduje. Jeigu nori – išmoksi. Pats esu turėjęs gerų gyvenimo mokytojų, kurie nebūtinai buvo dėstytojai. Žmonės, asmenybės. Mano paties mokiniai – džiazo elitas. Vadinasi, ne veltui dirbta“, – sako.
Jo įsitikinimu, kelias į muziką yra sunkus. Gali mokytis 20 metų ir neišmokti. Gali nieko nepasiekti, neužsidirbti duonai. Tai visada yra rizika.
Rizikos nepabūgo P. Vyšniausko dukra ir sūnus. Abu žengia tėvo pėdomis, susiburdami į Vyšniauskų trio. Arba, anot V. Švobos, „mafiją“. Paties saksofonininko nuojauta šnabžda, kad muzika jau paviliojo ir anūką.
Asta Sarapienė
Komunikacijos specialistė
Gintaro Lukoševičiaus nuotraukos
