Terminą „kaligrafija“ esame girdėję visi, tačiau kartais sunku įsivaizduoti, kas už jo slepiasi. Rašymo istorija, naujų stilių paieškos ar tiesiog daili rašysena? Atsakymus į šiuos klausimus pateikė bei praktines kaligrafijos dirbtuves „Žodžiai Lietuvai“ suaugusiems ir vaikams vasario 14 d. Viešojoje bibliotekoje (Kniaudiškių g. 34) vedė panevėžietė dailininkė Diana Masiulienė.

Šiuo renginiu bei plakatų paroda, organizuota kartu su Valstybine lietuvių kalbos komisija biblioteka paminėjo Lietuvių kalbos dienas bei artėjančią Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną.

Pasak bibliotekos vedėjos Sandros Voveriūnienės, buvo planuotas vienas kaligrafijos užsiėmimas suaugusiems, tačiau dirbtuvės sulaukė susidomėjimo ir iš mokyklų, tad buvo surengta papildoma edukacija „Vilties“ progimnazijos mokiniams.

Atėję į užsiėmimą, dalyviai pirmiausia galėjo pasižvalgyti po D. Masiulienės atsineštus savo kaligrafijos darbų pavyzdžius, pateiktus ant skirtingos tekstūros, spalvos popieriaus lapų bei atliktų  skirtingomis plunksnomis.

Kaligrafija – dailaus rašymo menas, kurio svarbiausias elementas – ranka rašytas šriftas, siekiantis tūkstančius metų. Jis gali būti pritaikomas ne vien atvirukų, svarbių sveikinimų, dedikacijų, kuriuos siunčia šalių vadovai vieni kitiems (tai laikoma aukštos pagarbos ženklu), rašyme, tačiau ir meno, kino pramonėje – kuomet rašomi laiškai, dokumentai, pakliūvantys į kadrą. Tokie kaligrafiniai tekstai dažniausiai būna užrašyti įgudusių kaligrafijos meistrų rankomis, puošia tekstą, daro jį emocingesnį, vaizdingesnį.

Dailininkė dirbtuvių dalyviams pasakojo, jog senovėje dailiai rašyti turėjo mokėti visi pasiturintys, būdavo samdomi namų mokytojai. „O dabar rašymas ranka vėl tampa vertybe. Pasiilgstama tikro žodžio, o jei dar dailiai užrašyto ranka, panaudojant gražius tekstus, žodžius… Tai tikras malonumas akiai ir širdžiai, teikiantis atpalaidavimą, ramybę“, – teigė ji.

D. Masiulienė susirinkusiems plačiau papasakojo apie kaligrafinio rašymo techniką, priemones, šrifto istoriją ir ypatumus. Renginio dalyviai galėjo pabandyti bent šiek tiek perprasti kaligrafinis šrifto panaudojimo subtilybes. Nes, kad išmoktum gerai įvaldyti plunksną reikia laiko. Kad rašyti kaligrafiškai nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pradžių, netruko įsitikino dirbtuvių dalyviai. Reikia išmanyti, kaip taisyklingai laikyti, pakreipti  plunksną, daugiau ar mažiau, laisviau ar nuožulniau ją paspausti, kaip išgauti plonesnę ar storesnę liniją ir pan.  

Atlikę kelis bandomąsias užduotis, dirbtuvių dalyviai mėgino kaligrafiškai perrašyti pateiktus lietuvių klasikų, Maironio, J. Strielkūno, A. Jonyno, Just. Marcinkevičiaus,  kūrinių posmus, skirtus Lietuvai. 

Indrė Rapkevičienė,
vyresn. metodininkė komunikacijai ir projektų valdymui
Panevėžio Elenos Mezginaitės viešoji biblioteka