Šią Vasario 16-ąją mūsų miestas švenčia dvigubai – 100 metų sukanka „Panevėžio balsui“.
Tai seniausias lietuviškas miesto laikraštis. Per savo šimtametę istoriją ne kartą keitė pavadinimus: 1924–1935 m. – „Panevėžio balsas“, 1935–1940 m. – „Panevėžio garsas“, Antrojo pasaulinio karo metais – „Panevėžio apygardos balsas“, sovietmečiu – „Panevėžio tiesa“. 1990 m. liepos 4 d. leidiniui grąžintas pirmasis – „Panevėžio balso“ – pavadinimas.
Per veiklos 100-metį keitėsi ne tik vardas, bet ir periodiškumas – savaitraštis, dienraštis, vėl savaitraštis. Idėjines kryptis diktavo, koregavo tragiški ir džiugūs šalies istoriniai įvykiai bei pertvarkos. Nesikeitė esmė – laikraštis visada išliko pirmiausia miesto informaciniu leidiniu, šalia įvairių Panevėžio aktualijų pasiūlydavęs panevėžiečiams tekstų ir kultūrinėmis temomis, pavyzdžiui, pasklaidyti Jono Lindės-Dobilo literatūros pamokų užrašus (1928 m.). Suteikdavęs galimybę pasisakyti, pajuokauti, pasidalinti ironija miesto bendruomenės nariams.
Štai tekstukas iš 1928 m.:
„Linksma“ valgykla. Stoties gatvėje (netoli tilto) iš vienos valgyklos pastebėtas išėjęs labai „linksmas“ žmogus, kuris truputį dainavo, gatvę matavo, na, ir su vėju lenktyniavo“.
Beje, iki pat 1940 metų laikraštis buvo spausdinamas pastate, kuriame dabar įsikūrusi Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka.
Įdomu ir tai, kad „Panevėžio balso“ 100-metis dar sykį įrodo – gyvenimas sukasi ratu. Žmonėms rūpi ir skauda dėl panašių dalykų. Tai, kas buvo aktualu tada, aktualu ir šiandien.
„Vienybė nereiškia įvairių dalykų suliejimo ir iš prigimties einančių skirtingumų suvienodinimo. Toks vienijimas ne tik necementuoja visumos, bet daro iš jos negyvą masę. Juo labiau to vienodinimo negali būti gyvuose, protinguose, laisvuose ir įvairiai mąstančiuose žmonėse. Žmonėse gali būti tik įvairumų darnumas ir skirtingumų vieningumas. /…/ Kiekvienas dirbtinis tautos liedinimas sulig vienu kurpaliu mažina tautos gaivalingumą, slopina jos vikresniųjų narių sąmoningumą, atima norą pasireikšti savo iniciatyvas ir veda prie snūdinančio indiferentizmo. Tokie žmonių požymiai dažniausiai pastebimi absoliutų monarchų valstybėse“.
Šitokiomis įžvalgomis ir pamąstymais vėlgi 1928 m. Augulėlio slapyvardžiu dalijosi Augustas Liepinis – panevėžietis kunigas, „Panevėžio balso“ redaktorius ir bendradarbis.
*********
Sveikiname „Panevėžio balso“ kolektyvą su gražia sukaktimi! Jums ir miesto bendruomenei turime dovaną – kviečiame pavartyti pirmųjų ir 1924–1934 m. laikraščio numerius.
Juos ir kitą bibliotekos suskaitmenintą Panevėžio apskrities kultūros paveldą rasite čia:
Bibliotekos suskaitmenintų dokumentų fondas didėja kasmet. Vien 2023 m. paviešintas rekordinis skaičius – net 13 000 – vaizdų.
